Vakar buvo paminėta Juodojo kaspino diena. 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinė Vokietija ir SSSR pasirašė sutartį, kurios slaptuose protokoluose buvo pasidalinta Vidurio Europa. Pagal šiuos protokolus Lietuva atiteko Sovietų Sąjungai, ir tai  padėjo pamatą 1940 m. Lietuvos okupacijai ir prievartiniam įtraukimui į SSSR sudėtį.

Rugpjūčio 23-oji yra labai svarbi diena XX amžiaus pabaigos Lietuvos istorijoje. Mes gerai žinome Baltijos kelią, kai  1989 m. rugpjūčio 23 d. du milijonai lietuvių, latvių ir estų susikibę rankomis sudarė gyvą žmonių grandinę nuo Vilniaus per Rygą iki Talino, taip parodydami pasauliui savo pasiryžimą iškovoti laisvę ir nepriklausomybę.

Gaila, kad kiek mažiau žinoma 1987 m. rugpjūčio 23 d. Tą dieną Vilniuje prie paminklo Adomo Mickevičiui įvyko grupės disidentų (Antano Terlecko, Vytauto Bogušio, Petro Cidziko, Nijolės Sadūnaitės ir kitų) sušauktas mitingas, kuriame buvo pirma kartą viešai išsakyta Nepriklausomybės idėja, sugiedota „Tautiška giesmė”. 1987-ieji dar buvo sunkūs ir pavojingi; perestroikos lozungai, garsūs Maskvoje, iki okupuotos Lietuvos vadžios nebuvo atėję; KGB akylai stebėjo mitingo dalyvus ir žiūrovus, tačiau nepuolė imtis rimtų represijų – žmonės susilaukė pasmerkimo spaudoje, kai kurie buvo atleisti iš darbo. Istorikai turbūt pritars, kad 1987 m. rugpjūčio 23 dieną galima vadinti mūsų Atgimimo pradžia.

Manęs kartais paklausia, ar aš dalyvavau tame mitinge. Atvirai atsakau, kad ne. Aš kartu su bendramoksliais Vilniaus Universiteto studentais teisininkais baigę pirmą kursą visai vasarai buvome išvežti į Alytų kloti šaligatvį naujai pastatytame rajone, o į Vilnių grįžome tik prieš pat naujų mokslo metų pradžią.