Šiandien Vilnius švenčia 696-ąjį gimtadienį. Nors pats miestas yra senesnis, tačiau 1323 m. sausio 25 d. didysis kunigaikštis Gediminas išsiuntė laišką Rygos miesto tarybai, kur pirmą kartą minimas Vilnius kaip jo – didžiojo kunigaikščio – miestas.

Tais laikais pagoniška Lietuva buvo laikoma necivilizuotu, pavojingu kraštu. Šiame ir kituose tais metais rašytuose laiškuose Romos popiežiui, Hanzos miestams, pranciškonams ir domininkonams Gediminas siekė, kalbant šiuolaikine kalba, pralaužti diplomatinę izoliaciją, sustabdyti Kryžiuočių ordino antpuolius ir skatinti Lietuvos ekonomikos augimą. Štai ką Gediminas rašo sausio 25-osios laiške : „… atveriame [mūsų] žemę, valdas ir karalystę kiekvienam geros valios žmogui: riteriams, ginklanešiams, pirkliams, valstiečiams, kalviams, račiams, kurpiams, kailiadirbiams, malūnininkams, smuklininkams, bet kokiems amatininkams. Visiems šiems išvardytiems – kiekvienam pagal jo rangą – norime žemę padalyti. Tie, kurie norėtų atvykti kaip žemdirbiai, dešimt metų tedirba mūsų žemę be mokesčio. Pirkliai teįvažiuoja ir teišvažiuoja be mokesčio bei muito ir laisvai, pašalinus bet kokias kliūtis.” Šiuolaikinis Vilnius yra toks, kokį jį norėjo matyti Gediminas – atviras, modernus, klestintis.

Vilnius yra ne tik Gedimino miestas. Vilnius yra ir mano miestas. Mano Vilnius – tai mano mokyklos pastatas už Šv. Kazimiero bažnyčios, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija – legendiniai mokytojai, storos sienos, kreivi koridoriai, girgždantys laiptai ir slaptas užkaboris, kuriame šelmiai pritaisė užrašą „Rūkymo būrelis”; Žalgirio stadionas – pirmieji antisovietiniai lozungai, pirmoji Trispalvė, pirmoji Tautiška giesmė ir spontaniškos eisenos po rungtynių link Žaliojo tilto. Mano Vilnius – nebeveikianti kavinė „Žibutė” Vokiečių gatvėje (tada- Muziejaus gatvė) ir nebeveikiantis Pieno baras, kurį vadinom tiesiog Bulkine, Didžiojoje gatvėje (tada – Gorkio gatvė); Senamiesčio kiemai, skersgatviai, praėjimai; ir trys Vilniaus asmenybės – Baras, kunigaikštis Vildaugas ir Rožytė. Ir dar kažkodėl įstrigę, kad mano Vilniuje antradieniais Arklių gatvėje iš benzovežio pardavinėjo žibalą – niekaip nesuprasdavau, kam jo gali reikėti. Mano Vilnius – hipis, klajūnas ir poetas Rimas Burokas, sovietų persekiotas ir visai jaunas miręs Lukiškių kalėjime, mums palikęs šias eilutes:

Į taurę įkrenta geltonas
rugsėjo lapas, vakarėjant,
į tuščią parką grįžta vienas
su buteliais tuščiais girtuoklis…

Jis sėdi, klausosi, iš lėto
susisupa į blausų lietų,
pakyla, eina, pasilieka
lietus jo švelnų siluetą…

Su gimtadieniu, Vilniau!