Šiandien, birželio 14-ąją, minime Gedulo ir vilties dieną. Tą 1941-ųjų metų dieną sovietai pradėjo Lietuvos ir kitų okupuotų šalių gyventojų masinę deportaciją į Sibirą. Tą dieną iš Lietuvos buvo išvežta apie 18 tūkst. žmonių, ir tik pusė iš jų kada nors sugrįžo į Lietuvą. Iš viso iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių, dar 156 tūkstančiai buvo įkalinti. Daugiau informacijos galite rasti šiame straipsnyje.

Minint Gedulo ir vilties dieną, Lietuvos miestuose tradiciškai skaitomos tremtinių ir politinių kalinių pavardės. Per parą trunkančią akciją perskaitoma apie 100 tūkst. pavardžių. Šiemet pirmą kartą pavardės buvo skaitomos ir Vašingtone, kur tokią akciją surengė mūsų kolegos iš ambasados.

Prieš porą savaičių mūsų konsulatui sukako 4 metai. Diplomatinė veikla yra paremta rotacijos principu, t.y. po kadencijos užsienyje reikia grįžti į Lietuvą arba važiuoti į kitą šalį. Mano ketverių metų kadencija irgi baigiasi. Šiandien galiu pranešti, kad liepos 22 d. grįžtu į Vilnių, į Užsienio reikalų ministeriją dirbti ambasadoriaus ypatingiems pavedimams pareigose. Ketveri metai Los Andžele man ir Renatai palieka daug draugysčių ir pažinčių. Dabar prasideda atsisveikinimų maratonas – su valstijos, miesto ir apskrities vadovais, su kolegomis diplomatais, su verslo struktūromis, su universitetais, visuomeninėmis ir politinėmis organizacijomis, su lietuvių bendruomene. Suprantu, kad su kiekvienu lietuviu atskirai atsisveikinti nepavyks, todėl siūlyčiau susitikti šeštadienį, liepos 6 d., Santa Monikoje, kur giedosime Tautišką giesmę kartu su viso pasaulio lietuviais (smulkesnė informacija čia), arba dar kitą šeštadienį, liepos 13 d., Rambyno skautų stovykloje.