Pasibaigė, nušurmuliavo NAMM-o („National Association of Music Merchants“) didžiausia muzikinės industrijos prekybinė paroda. Spalvinga publika, spalvingos asmenybės, instrumentai, šiuolaikinės technologijos, koncertai – viskas vienoje vietoje Kalifornijoje, Anaheim, kur Sausio 14-18 dienomis negalėjai rasti laisvos vietos pastatyti automobiliui ar užsisakyti staliuką vakarienei 5 mylių atstumu.

Neatsitiktinai ten, „Boutique Guitar showcase“, sutinki du jaunus, talentingus lietuvaičius. Tai Rapolas Gražys ir Robertas Semeniukas. Tai jų gyvenimas, jų “šeima”, kur susitinka dizainas, muzika, instrumentai, medžiagos, garso sistemos ir dar daug dalykų, pradedant pamokomis ir baigiant galingais koncertais. Džiugu ir tai, kad daug dėmesio skiriama vaikų muzikiniam ugdymui.

Rapolas tokiose parodose nėra naujokas. Tai jau ketvirtas kartas kai jaunas talentingas dizaineris pristato savo išskirtines gitaras, pagamintas iš kiečiausio laivų statybai naudojamo medžio, lėktuvų konstrukcijoms naudojamo aliuminio ir netgi  gintaro.

Meno kūrinys – gintarinė gitara iš 2 kg gintaro – bene populiariausia šioje parodoje. Vis norėjosi suprasti, kodėl Rapolo gitaros vadinasi Lava Drops? Pamačiusi gintarais išdabintą gitarą pagalvojau jog įminiau mįslę – juodo lydyto gintaro raudonai auksinis spindesys priminė tekančią lavą, na, o gitaros skambesys tikriausiai turėtų būti galingas, ugningas!

Kūryba atspindi harmoniją

Vedama smalsumo paklausiau Rapolo, kodėl vis tik pasirinko tokį neįprastą dizaino kryptį? Ir kodėl pavadino būtent „Lava drops“. Anot Rapolo, apie tai jis galėtų kalbėti ir kalbėti valandų valandas, bet atsakymas labai logiškas: lašo (“drop”) forma yra tobula ir atspindi gamtos harmoniją. Gamta yra artima jam, juk užaugo su ja būdamas skautas – Vytis. Noras sujungti gamtos elementus: medį, gintarą kartu su ergonomika, įsikūnijo jo kūriniuose.

Nenuostabu, kad šis meno pojūtis ir  talentas neatsitiktinis. Juk Rapolas užaugo menininkų šeimoje. Mama – aktorė Monika Bičiūnaitė, močiutė – grafikė, dailės mokyklos įkūrėja Jūratė Stauskaitė, senelis – tapytojas Rimas Bičiūnas, kiti seneliai – aktoriai Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė, o tėtis Audrius Gražys – taip pat tapytojas.

Paklaustas, ar turėjo apsirinkimą būti ne menininku, Rapolas su šypsena atsako, kad tokio pasirinkimo visgi būta.  Tiesa, jis bandė tapyti, o jam būnant ketverių, tėtis surengė jo darbų parodą.

Rapolas pasirinko dizaino studijas, nes norėjo kurti tai, kas sujungtų dabartį ir praeitį, gamtą ir žmogų. Muzika lydėjo nuo vaikystės – klausydavosi su tėčiu jo pamėgtų roko grupių, o pats su grupe „High Definition Music“ tapo vienais pirmųjų, pasirodžiusių Gatvės muzikos dienose. Muzikuoja ir dabar, kai reikia pristatyti, išbandyti savo instrumentus. Rapolo instrumentais  jau grojo tokie žymus pasaulio atlikėjai kaip Dominic Miller (Stingo grupės gitaristas), PJ D’Atri, Davon Van Buren, Gregory Hilden ir kt.

Gamtoje ar mūsų visatoje atsitiktinumų maža, viskas turi prasmę, tačiau kartais tiesiog sąmoningai jos nepajuntame. Tad ir bendraujant su Rapolu bei jį atlydėjusiu bičiuliu Robertu Semeniuku supratau, kad gitaristas, kompozitorius, prodiuseris, folkroko grupės “Žalvarinis” įkūrėjas ir gitarų dizaineris susitiko neatsitiktinai. Juk jie abu ieško harmonijos muzikoje, dizaine, gamtoje ir žmonėse.

Sužavėjo lietuviškos sutartinės ir vaidilutės

Kartu su Rapolu Gražiu parodoje dalyvavęs Robertas Semeniukas muzikiniame pasaulyje daugiau žinomas kaip gitaristas, 2001 m. įkūręs grupę “Žalvarinis”.

Muzikantas “iki kraujo”, gyvenantis muzikoje ir su ja, gitaristas, kompozitorius, aranžuotojas, dirbantis su prodiuseriais ir grojantis su žymiausiais Lietuvos atlikėjais: Mariumi Mikutavičium, Sauliumi Prūsaičiu, Ieva Narkute, Skamp, Žas ir daug daug kitų, “beveik su visais”, kaip sako pats Robertas.

O viskas prasidėjo nuo žavių „vaidilučių“, kurios studentiškuose vakarėliuose dainuodavo sutartines ir vėliau patapo „Žalvarinio“ solistėmis. Tai visiškai pakeitė požiūrį į folklorą, folklorinę muziką, kurią buvo „išgynę“ vidurinių mokyklų muzikos mokytojai tinkamai nesugebėję jos pristatyti paaugliams.

„Tuomet aš pamačiau folklorą „kitu kampu“, – sako Robertas. – Jos, tos sutartinės,  tiesiog atėjo pas mane, pasakė: „Labas, aš taip skambu“, ir pasiliko širdyje. Liko užmaršty Čiurlionio meno mokykla su dėstytojais, bandžiusiais išugdyti dar vieną profesionalų chorvedį, grojantį fortepijonu. Monotoniškas frazių kartojimas sutartinėse skambėjo šamaniškai ir prasmingai ir davė idėją  kad mėgstamą „sunkiąją“ muziką galima sujungti su sutartinėmis. Ne paslaptis, kad Lietuvoje netradicinis naujoviškas  folkloro stilius išplito, išpopuliarėjo. Pradėjo kurtis naujų grupių, kopijuojančių naująjį stilių ir džiugu, reiškiasi kažkam labai to reikėjo ir buvo reikalinga.“  

Kokią  žinią norite perduoti savo kūryba, muzika klausytojams?

Man šis muzikavimo stilius kažkiek primena JAV, kai matau didelę plevėsuojančią vėliavą. Tai pagarba  ir pasididžiavimas. Tad yra svarbu, nepamiršti savo šaknų, būti lietuviu, nesvarbu, kur tu gyveni, žinoti savo istoriją. Gavome laisvę, įvertinkime ir didžiuokimės ja. Sutartinės  ir yra ta žinutė, kad reikia gerbti,  mylėti ir nepamiršti to, ką mes turime brangaus, unikalaus.

Kokie keliai atvedė į LA?

Girdėjau senai apie šią pasaulinę parodą, žvaigždžių susibūrimą vienoje vietoje, kur gali sutikti vaikystės pamiltą atlikėją, gali prieiti ir pasakyti ką nori pasakyti, ar padėkoti už įkvėpimą, pasidaryti selfį ar šnektelti apie muziką lyg su senu pažįstamu, pasiklausyti jų grojimo metro atstumu. Dėkingas atsitiktinumui, kad Vilniuje, vienos vakarienės su Rapolu metu sužinojęs jog vyksta į NAMM, nusprendžiau keliauti kartu. Juk Amerika yra neribotų galimybių šalis ir nežinai, kas tavęs laukia. O čia laukė vaikystės žvaigždės kaip  „Guns N’ Roses“, „Nine Inch Nails“ … Turėjau garbės susitikti su savo vienu mėgstamiausiu gitaristu Steve Vai, padovanojau jam savo albumą, šnektelėjome apie Lietuvą, jis prisiminė koncertus Vilniuje, taip pat paminėjo, jog jis su Lietuva yra puikiai supažindintas, nes jo vadybinikė yra Rūta Šepetys. Juk niekad net neteko svajoti, kad teks groti Rapolo Gražio gitara filmuojant interviu CNN!

Kas pasikeitė po 20 metų muzikinėje karjeroje?

Per dvidešimt savo muzikinės karjeros metų esu išleidęs ne vieną albumą su grupe „Žalvarinis“, taip pat dirbu su daugeliu Lietuvoje gerai pažįstamų dainininkų. Dalyvauju įvairiuose TV muzikiniuose projektuose, o taip pat dirbu sesijiniu gitaristu/aranžuotoju įrašų studijose, kur kitiems atlikėjams padedu įrašyti jų dainas.

Prireikė daug metų, kad pagaliau imčiausi to, kas mane seniai viliojo – įrašyti solinį albumą, kuriame netrūktų gitarinės muzikos kompozicijų bei būtų galima išgirsti mane dainuojantį. Įrašuose stengiausi savęs nevaržyti, neįsprausti į vienus stiliaus rėmus, nesivaikiau madų ar šiuo metu vyraujančių standartų, tiesiog norėjau atskleisti ypatingo instrumento galimybes ir pasinerti į muziką visa širdimi ir siela. Šis debiutinis darbas yra išlauktas, ilgai brandintas, išgrynintas savo forma, turiniu, praturtintas įvairiomis spalvomis ir nuotaikomis. #backstagestories – įvairios istorijos, nuotykiai, patirti pakilimai ir nuopuoliai – gyvenimo užkulisiai. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, jog prie šio albumo prisidėjo gausus būrys profesionalių muzikantų.

Šiuo metu vyksta pasiruošimas koncertui su Čikagos lietuvių choru „Dainava”. Su nekantrumu laukiame šio pasirodymo, turėtų būti tikrai įspūdingas renginys, tiek daug atlikėjų vienu metu scenoje yra kažkas nepakartojamo. Bus tarsi mini Dainų šventė.

Užsiminėte, kad naujame albume atsispindi patirti pakilimai bei nuopuoliai -gyvenimo užkulisiai. Kaip tai atsitinka? Ar tai populiarumo pasekmė, ar tiesiog kažkokios gyvenimo aplinkybės?

Mano kelias turbūt panašus kaip ir daugelio muzikantų. Kaip ir visiems šiame kelyje nutinka įvairūs dalykai, tokie kaip svaigalai, dideli vakarėliai, ir jų gausa, vėliau šlovės reikalai. Žmogus neatlaiko tos įtampos, dėmesio ir paslysti, čia, Holivude, tokių pavyzdžių – tūkstančiai. Mes lietuvaičiai smarkiai kopijuodavome amerikietišką rokerių gyvenimo būdą. Tiesiog laikėme tai „cool“ dalyku. Propaguodamas tokį gyvenimo stilių nepastebi, kai tampi priklausomas nuo žalingų dalykų ir vėliau jau supranti, kad sunku su tuo tvarkytis. Ačiū likimui, jog aplink mane visad yra nuostabių žmonių, kurie sugeba kalbėtis, ištiesia savo ranką, pataria, pasako dalykus ir tu atsimerki, pradedi gilintis, kas su tavim darosi. 

Reikia apie tai kalbėti, juolab, kai esi kažkiek žinomas, ta žinutė ar tavo geras pavyzdys gali kam nors būti naudingas.

Skaičiau kažkada lietuvių kraujo turinčio Antony Kiedis autobiografinę knygą apie jo nuosmukius ir pakilimus, padarė tikrai didelį įspūdį ir net šokiravo mane. Perskaitęs mečiau rūkyti ir smarkiai paribojau alkoholio vartojimą. 

Ką pats norėtumėte pasakyti, perduoti Vakarų pakrantės lietuviams?

Vakarų pakrantės lietuviams norėčiau nusiųsti linkėjimus ir nepamiršti pasiklausyti mano kuriamos muzikos. Šis kraštas dovanojo man meilę, nuoširdumą ir gerą nuotaiką, esu labai dėkingas visiems, ką sutikau. Būkite laimingi!