R. Gasparonienė: svečiai iš Lietuvos pravirkdė širdis ir iškėlė nutylėtus prisiminimus

Scenoje jie stovėjo ir tylėjo…Staiga kurtinantis šaudymas…Gyvenimas ir mirtis eina šalia…

Ėjo 1947-ieji metai. Gyvenimas kaime buvo neramus: dieną kaimuose vaikštinėjo stribai, o naktimis girdėjosi susišaudymai, po kurių dangų nuspalvindavo deginamų kaimo trobų gaisrai. Iš mūsų  kaimo buvo išvežtos labai darbščių ūkininkų Stanislovo Gasiūno, Kreivakiškio dvare įkurto kolūkio pirmininko latvio Tuominio ir kuliamąją mašiną turėjusio Stasio Janulio šeimos.

Man tada buvo dešimt metų, kai mane ir vyrenę seserį dėdė Jonas nuvežė į Rozalimą. Aš  pradėjau mokytis penktoje klasėje. Vakarais, kol nebuvo uždrausta, mokiniai rinkdavomės į bažnyčią, kur vargonininkas Rožanskas mus balsingus mokė gražių giesmių ir liaudies dainų. Jis mokė mūsų progimnazijoje choro būrelį, kol vėliau buvo atleistas iš muzikos mokytojo pareigų. Progimnazijos direktorius buvo Kontautas, su kurio šeima gyvenome viename name. Iš mokytojų prisimenu anglų kalbos mokytoją Pavilonytę, kaip vieną šviesiausią to meto mokytoją. Pas ją gyveno giminaitė, kuri mokėsi aukštesnėje klasėje. Klebonas kunigas Leopoldas  Pratkelis mus rinkdavo vakarais į tikėjimo mokymus ir ruoštis palaiminimui, kurį tais metais gavome iš Panevėžio vyskupo Paltaroko rankų. Tais metais tikėjimo sutvirtinimo palaiminimus gavome virš 200 vaikų. Pas kleboną kiekvienais metais gyvendavo vaikai, kuriuos šeimos slėpė: čia mokėsi berniukas Juozas Keliuotis; po metų jam išvykus pas kleboną gyveno kitas vaikas Antanas Baranauskas, ir kiti. Klebonas L. Pratkelis, įtartas pagelbėjęs partizanams, buvo nuteistas ir išvežtas į Sibiro kalėjimus. Vienas po kito  ateidavo ir išeidavo mokytojai.

Jau buvo šaltas ruduo, kai miestelyje pasklido tylios kalbos, kad naktį atvežė nušautus partizanus. Po pamokų mes dviese su suolo drauge Onute  nuėjome kaip ir kiti vaikai  pažiūrėti prie bažnyčios atvežtus partizanus. Atsimenu, kad buvo keturi vyrai ir viena moteris. Moteris buvo atremta į šventoriaus sieną lyg sėdinti. Žmonių buvo prisirinkę daug. Mes abi priėjome arčiau, ir aš įsižiūrėjau į labai gražia karininko uniforma apsirengusį partizaną. Šalia stovėjo Onutė. Apėjome tyliai kelis kartus, nei verkdamos, nei maldą kalbėdamos. Bijojome į ką nors pažiūrėti ilgiau, tad sukome ratu. Visi stovėjo tyliai, niekas neverkė, nekalbėjo, buvome sukaustyti baimės, kad mirtis yra čia pat. Aš parėjau į butą, kur gyvenau, ir verkdama tetai Veidienei, pas kurią gyvenome, viską papasakojau.

Atėjo rytas, ir mes išskubėjome į pamokas. Mano suolo draugė Onutė atėjo pajuodavusiomis nuo verksmo akimis; tik  tada supratome, kad ji matė savo tėvelį, karininką Juozą Skačkauską, ir neišsidavė, nepravirko prie stovinčių ir minią sekančių kagėbistų akivaizdoje. Partizanai kovėsi netoli Šeduvos miestelio ir žuvo. Dar po dviejų dienų Onutė nebeatėjo į klasę; jų šeima – motina, vyresnis brolis Juozas ir Onutė buvo nuteisti ir išvežti. Kalbėjo, kad abi  grįžo iš Sibiro; brolis žuvo ten, Sibiro tundrose. Ėjo kalbos, kad partizanus sumetė į kieno tai šulinį. Jų kapai nerado.

Sėdėjau ir širdyje verkiau sekmadienį vykusios roko operos ,,Priesaika” metu. Aš mačiau daug jų gyvų, kai žiemos naktimis ateidavo prašyti iš dėdžių maisto, arklio, kur pavežti. Pas dėdes savaitę slėpėsi poetas mokytojas Bronius Krivickas.. Kaimas rėmė miško brolius, kaip galėjo. Jie kovojo už kaimo žmones, kurie juos užjautė, maitino, slėpė, saugojo kaip juos pačius, taip ir jų atminimą