Kryžiaus kelias – Gavėnios maldos

Kryžiaus kelias – per amžius išsivystęs pamaldumas, kuriame paminima Kristaus kančia. Tai kelias, kuriuo nukeliavo Kristus nuo suėmimo iki Golgotos, iki mirties. Artėjant Didžiąjai savaitei, pravartu prisiminti Kryžiaus kelio tradiciją, istoriją, o taip pat maldas, kurias katalikai kalba Didžiojo Penktadienio pamaldų metu. 

Kryžiaus kelio tradicija.

Tradicija teigia, jog pirmoji Kryžiaus kelią Jeruzalės gatvėmis ėjo Švč. Mergelė Marija. Vėliau Kryžiaus kelio stotis eidavo į Šventąją Žemę atvykę maldininkai. Kiekvieną penktadienį trečią valandą po pietų krikščionys, atvykę iš visų pasaulio kampelių, prisijungia prie pranciškonų procesijos, kad eitų Jėzaus pėdomis ir dar kartą išgyventų jo paskutines valandas. Devynios Kryžiaus kelio stotys yra išdėstytos siaurose senamiesčio gatvelėse, o penkios paskutiniosios – Šventojo Kryžiaus bažnyčioje, kuri stovi Golgotos kalno vietoje. Visos stotys yra pažymėtos koplytėlėmis arba altoriais, prie kurių galima sustoti pasimelsti ir apmąstyti tai, kas čia vyko kai, kenčiantis Jėzus ėjo paskutinę savo žemiškojo gyvenimo dieną prieš du tūkstančius metų. 

Kryžiaus kelio pamaldumo istorija.

313-ais mūsų amžiaus metais, imperatoriui Konstantinui pripažinus Krikščionybę, Kryžiaus kelyje buvo pastatytos koplytėlės, atspindinčios Kristaus kančią. Šv. Jeronimas (342–420) rašo apie piligrimus, kurie tuomet lankė su Jėzaus kančia susijusias šventas vietas Jeruzalėje. Tačiau pirmaisiais krikščionybės amžiais tai dar nebuvo Bažnyčios liturginė praktika. Šv. Petronijus V amžiuje Šv. Stepono vienuolyne Bolonijoje įrengė eilę tarpusavyje sujungtų koplyčių, kurios priminė specifines Jeruzalės vietas, tačiau tai, kas dabar žinoma kaip Kryžiaus kelios stotys (stacijos), atsirado tik religingumu išgarsėjusiais viduramžiais. 

Didelę reikšmę skleidžiant Kryžiaus kelio maldą turėjo Pranciškonų vienuolija, ypač po to, kai Šventasis Sostas 1343-aisiais metais perdavė pranciškonams Jeruzalės ir visos Palestinos šventųjų vietų globą ir jie su ypatingu uolumu ėmė skatinti pamaldumą Kristaus kančiai. Šioje veikloje ypač pasižymėjo pranciškonas kunigas šv. Leonardas iš Porto Moriso (1676–1751), kuris vien tik Italijoje įsteigė net 571-ą vietą. 1686-aisiais metais popiežius Inocentas XI suteikė pranciškonams išimtines teises įrengti Kryžiaus kelio stotis ir atlaidų gavimo galimybę už šių stočių ėjimą Jeruzalės šventosiose vietose. Popiežius Benediktas XIII 1726-aisiais metais atlaidų gavimo praktiką praplėtė visiems tikintiesiems. Pranciškonai ilgai išlaikė Kryžiaus kelio stočių įrengimo monopoliją, tačiau 1742-aisiais metais popiežius Klementas XII šią teisę suteikė ir ne pranciškonų bažnyčioms įteisinęs 14 stočių Kryžiaus kelią. Dominikonų vienuolija, perėmusi Kryžiaus kelio tradiciją, įsteigė net nuo 20 iki 35 stočių ir pavadino tą kelią Kalvarija. Dabar daugumoje pasaulio ir Lietuvos bažnyčių yra Kryžiaus kelio stotys. Žemaitijoje pirmieji Kryžiaus kelius įsteigė pranciškonai bernardinai 1759-aisiais metais Beržoro parapijoje. 

Kryžiaus kelio struktūra.

Kryžiaus kelią sudaro Įžanga, 14 stočių ir Pabaiga. Visų pirma skelbiama stotis. Po to skamba aklamacija – „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave“, ir atliepimas – „Kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“. Po to skamba pamąstymas ir malda. Stotis užbaigiama aklamacija –„Pasigailėk mūsų, Viešpatie“ ir atliepimas –“Pasigailėk mūsų”.

Kristaus kančios ir mirties apmąstymas yra ir visada bus svarbus katalikų religinio gyvenimo elementas.

Kryžiaus kelio maldą galima rasti internetinėje svetainėje: http://maldos.markoze.com/kryziaus-kelias/

Tekstą pagal Šv. Kazimiero parapijos klebono kun. Tomo Karanausko ir Vilniaus Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijos) bažnyčios kun. Mykolo Sotničenkos rekomenduotas nuorodas parengė Amanandas Ragauskas