Istorija, slypinti už Šv. Kazimiero parapijos koplytstulpių

A.a. Bronė Venckienė vis sakydavo savo šeimai ir draugams, kad kai ji mirs, vietoj gėlių ji norėtų, kad parapija būtų pagrąžinta sodintom gėlytėm ar sodyntais krūmeliais. Jai mirus 2007 metais šeima užsimojo išpildyti jos norus. Pasitarus su skulptorium Arūnu Žvinakevičium ir kun. Tomu Karanausku, jie nutarė, kad vietoj gėlyčių ar krūmelių bus “pasodinti” trys koplytstulpiai. Ne tik Bronytės atminimui bet ir jos visos kartos pagerbimui, tų tūkstančių lietuvių tremtinių, kurie paliko Lietuvą bėgdami nuo komunistinio teroro.

Tos kartos gyvenimas buvo išardytas ir suskaldytas. Jie Lietuvoj išgyveno iki 1944 metų. Jie ten subrendo ir pergyveno Lietuvos nepriklausomybės atgavimą. Nuo 1944 iki 1950 metų jie gyveno pabėgėlių lageriuose, rūpestyje ir ateities nežinioje. Apie 1950 m. atsirado Amerikoje. Dauguma nekalbėdami angliškai dirbo prasčiausius, mažai apmokamus darbus, kad galėtų išlaikyti savo šeimas.

2009 metais sausio 11-tą dieną, kun. Tomas Karanauskas iškilmingai pašventino tautinius koplytstulpius. Šie koplytstulpiai, savo menu ir trumpu, lentelėje įrėmintu aprašymu, išreiškia tris laikotarpius:

Vėlionė a.a. Bronė Venckienė buvo pavyzdys tos nuostabios, pasiaukojančios kartos. Ta karta išaugino ir sugebėjo įskiepyti savo vaikams meilę Lietuvai. Tos kartos svajonė ir sielvartas buvo išpildytas jų užaugintų vaikų. Užaugę vaikai savo įsitikinimu ir pasirįžimu išlaikė lietuvybę. Per užsienyje sukurtų organizacijų puoselėjimą Lietuvos tragiškas likimas nebuvo pamirštas Amerikos valdžios. 1990 metais tėvai, vaikai, jau su anūkais, kartu džiaugėsi naujai atstatyta laisva Lietuva.

Koplytstulpių pastatymui aukas suaukojo Venckų ir Giedraičių šeimos ir Bronės Venckienės draugai.