Abiturienčių laiškai: „Ačiū ir sudie mokykla!”

KRISTINA LABUTYTĖ

Kai aš gimiau, lietuviška kalba ir kultūra buvo viskas, ką aš žinojau. Aš pradėjau lankyti lituanistinę šeštadieninę mokyklą, kai buvau ketverių metų. Čia aš sužinojau apie lietuviškas tradicijas, susitikau su naujais draugais, išmokau lietuvių kalbos ir istorijos. 

Vienas iš geriausių prisiminimų, kai direktorė Marytė Newsom visada su šypsena duodavo saldainius prie mokyklos vartų, kai eidavome namo. Niekada nepamiršiu, kaip aš išmokau lietuviškas dainas ir šokius su mokytoja Danguole Varniene. Man taip pat buvo smagu šokti ir dainuoti per Blynų Baliaus ir Kalėdų Eglutės šventes. Mokytojos Žydra ir Gailė išmokė mane skaityti ir rašyti lietuviškai. Kartais man sunku kalbėti ir rašyti, bet vis bandau, ir amžinai turėsiu mano linksniavimo juodraščio lapą savo kišenėje. Dar kitas gražus prisiminimas, kai aš grojau blok fleita su mano visa klase ir mokytoja Kristina Kazlauskiene. O labiausiai prisiminsiu mokytojos Vitalijos Virbukienės pagrindinę taisyklę – visada kalbėk lietuviškai! Visi mokyklos mokytojai, kurie man padėjo mokykloje, padarė geriausią įspūdį, kai aš lankiau mokyklą. Negaliu jiems pakankamai padėkoti už jų kantrybę ir sunkų darbą. 

Lietuviška mokykla pasidarė man kaip antrieji namai. Mūsų klasė visada buvo maža, bet mūsų meilė Lietuvai – yra labai didelė. Aš niekada nepamiršiu mokyklos, kai jau mokysiuos universitete. Aš jos visada pasiilgsiu, ir pasižadu siųsti savo vaikus į lietuvišką mokyklą kiekvieną šeštadienį, ir amžinai mylėti ir branginti savo kultūrą ir kalbą! 

Aš esu labai dėkinga už viską, ko aš išmokau ir niekada nepamiršiu visų prisiminimų, kuriuos sukūriau savo mažoje Lietuviškoje mokykloje Los Andžele. Ačiū, ačiū, ačiū, ir sudie, mokykla!

EMILĖ KAJOTAITĖ

Mano metai lietuviškoje mokykloje buvo įvairūs. Kai kurios dienos buvo geros, o kai kurios blogos. Kai aš buvau jaunesnė, labai nenorėdavau važiuoti į mokyklą, nes aš nesupratau, kodėl buvo svarbu mokėti lietuvių kalbą ir lietuviškas tradicijas. Bet dabar aš esu dėkinga už tuos metus. Aš dabar žinau, kodėl yra svarbu išlaikyti mūsų tautą ir nepamiršti, kad mes esame lietuviai. Aš visada prisiminsiu mano mokytojus ir draugus, kurie buvo su manimi per visą šitą kelionę lituanistinėje mokykloje. 

LAURA VAN DER SLUYS

Mano pirmieji prisiminimai apie mokyklą: aš verkdavau prie lango, kai mano mama ir sesuo išvažiuodavo kiekvieną šeštadienį. Po kiek laiko, mano mama maldavo direktorę Marytę, kad leistų mane labai mažą, vos dvejų metukų, lankyti šeštadieninę mokyklą. Mokytoja Kristina Bandžiulienė su direktorės leidimu priėmė mane į kiškučių klasę kartu su keturmečiais vaikais. Taip prasidėjo mano istorija su šv. Kazimiero mokykla. Šeštadieninė mokykla man davė begalę prisiminimų. 

Kai vyko metinis piešimo konkursas penktoje klasėje su mokytoju Rolandu Dabruku, tema buvo “Dariaus ir Girėno skrydis”. Mes sukūrėme unikalius piešinius, naudodami sagas, “pipe cleaners”. Kai mes mokėmės apie vaisių pavadinimus su mokytoja Gaile, pamokos gale paruošėme vaisių salotas klasėje. Visada prisiminsiu kaip mokėmės naujas kalėdines giesmes su mokytoju Viktoru Raliu ir naujus tautinius šokius su mokytoja Danguole Varniene. Aš ir mano bendraamžės buvome įžymios “Saulės dukrytės.” Neužmiršiu, kaip ponia Rita Žukienė paruošė mus šokti Bostono šokių šventei. Taip pat nepamiršiu, kaip mano mama-mokytoja Žydra ruošė mus, paauglius, Sutvirtinimo sakramentui, ir mes važiavome į rekolekcijas Santa Barbaroje, kur aš tikrai pajutau Dievo dvasią. Laukėme ir sulaukėme tos dienos, kai mums buvo leista eiti į Gelsono parduotuvę papietauti. Ta diena – kai tapome seminaristais. Kokia prabanga ir malonė! Per šiuos paskutiniuosius dvejus metus seminaro klasėje, aš tikrai jaučiau daugiau atsakomybės aktyviau dalyvauti mokykloje. Aš važiuodavau į mokyklą, nes norėjau mokytis. Aš norėjau dalyvauti ryto rate su mano klasiokais ir mokytoja Vitalija Virbukiene. Aš norėjau išmokti kažką įdomaus istorijos pamokose su mokytoja Gida Urboniene. Šios mokytojos labai paveikė mano gyvenimą, išmokino mane pagarbos ir atsakomybės. Aš žinojau, kad kas antrą šeštadienį, aš pradėsiu rytą su šypsena. Man buvo labai svarbu dalyvauti lituanistinėje mokykloje, nes Lietuva visada bus mano širdyje ir sieloje. 

Kalbą išlaikyti yra vienas iš svarbiausių dalykų. Mūsų Lietuva maža, bet mūsų aistra būti lietuviais yra didesnė už viską pasaulyje. Linkiu šios mokyklos mokiniams aktyviai dalyvauti klasėje, net jeigu ir nežinote teisingo atsakymo. Mūsų visos mokytojos nori, kad mes būtume laimingi ir mylėtume mūsų tautą. Dabar kai esu abiturientė, jaučiuosiu, tarsi man būtų dveji metukai, ir liūdna, kad negaliu važiuoti į mokyklą. Aš žinau, kad būsiu amžinai dėkinga už mano šešiolika metų šioje mokykloje. Branginkite laiką šitoje mokykloje!

ALINA VARIAKOJYTĖ

Aš pradėjau lankyti mokyklą, kai man buvo ketveri metai. Buvau kiškių klasėje tik vienerius metus, taigi, buvau jaunesnė už mano drauges. Vis dar prisimenu savo pirmuosius metus mokykloje, nes visada verkdavau ir nenorėdavau, kad mama paliktų mane. O dabar aš labai susijaudinu, važiuodama į lituanistinę mokyklą, nes tai mano paskutiniai metai. Mokykloje aš išmokau – kalbą, kultūrą, istoriją, tautinius šokius ir sukūriau mano lietuvišką šeimą. Dabar aš labai jaudinuosi, kad tai paskutiniai seminaro mokslo metai (ir dar sutrumpinti dėl netikėtų salygų).

Vienas iš mano mėgstamiausių prisiminimų – tai Blynų Balius, nes mokytoja Danguolė visada nustebindavo su įdomiais spektakliais. Mano broliukas Andrius visada laukdavo Blynų Baliaus ir pavadino „Mokyklos nakties balius“. Visi susirinkdavome švęsti su tautiniais šokiais Užgavėnes.

Aš noriu padėkoti visiems mano mokytojams ir mano draugams, kad padėjo man čia sukurti nepamirštamus prisiminimus, mano tėveliams, kad mane vežė kiekvieną šeštadienį, nors dažnai nenorėdavau. Mano mokytojai išmokino mane tiek daug nuostabių dalykų apie lietuvių kalbą, kultūrą ir istoriją. Aš dėkinga mokyklos direktorei Marytei, kad tiek daug metų aukoja savo laiką mokyklai. Visą gyvenimą vertinsiu, ką aš išmokau šv. Kazimiero lituanistinėje moklykloje. Tikiuosiu, kad vieną dieną ateityje atvesiu čia ir savo vaikus, kad jie galėtų tobulinti savo lietuvišką kilmę ir dvasią.

SOFIJA ŽUKAITĖ

Aš negaliu patikėti, kad mano laikas lituanistinėje mokykloje jau baigiasi. Nuo kiškių klasės dienų, ši mokykla buvo mano antrieji namai. Man visada patiko būti mokykloje. Vieną šeštadienio rytą, mano vyresnioji sesuo atsisakė išlipti iš lovos, nes ji nenorėjo važiuoti į mokyklą. Aš buvau ta, kuri įtikino ją atsikelti ir važiuoti, nes aš labai norėjau pamatyti savo lietuviukus draugus. Aš tokia laiminga, kad galėjau praleisti beveik kiekvieną šeštadienį su visais mano geriausiais draugais. Mes sukūrėme daug prisiminimų, į kuriuos aš sugrįšiu amžinai.

Esu labai dėkinga mano seneliams už lietuviškas šaknis. Jie tikrai praturtino mano gyvenimą. Dėkoju mano tėveliams už meilę, kantrybę ir pastangas. Jie man parodė, kad yra svarbu niekada nepamiršti šios mokyklos, nes paaukojo savo šeštadienius, dirbdami Tėvų Komitete. Taip pat mano mama praleido nemažai šeštadienių, mokindama tautinius šokius.

Nuoširdžiai dėkoju visiems mano mokytojams už Jūsų begalinę kantrybę, už supratingumą, atlaidumą, gerumą ir rūpestį. Ačiū Jums už suteiktas žinias apie Lietuvą ir mūsų kultūrą. Jūs mokėte, auklėjote ir kelią mums nurodėte.

Lietuvybė visada liks labai svarbi dalis mano gyvenime. Nors man laikas šioje mokykloje jau baigiasi, aš dar lankysiu šv. Kazimiero bažnyčią, šoksiu tautinius šokius, skautausiu, ir dar valgysiu koldūnus ir cepelinus.

Tie metai mokykloje prabėgo taip greitai. Linksma ir liūdna, kad jau laikas skirtis. Jau laikas judėti pirmyn, eiti savo gyvenimo keliu. Esu tikra, kad Los Angeles šv. Kazimiero Lituanistinė Mokykla visada liks mano atmintyje.