Skambant tremtinių dainoms Portlando lietuvių bendruomenė paminėjo Gedulo ir vilties dieną

Kad ne auksinės vasaros,
Ne mėlynos vosilkos,
Nebūtume atėję čia,
Kur slenka dienos pilkos…

Gražus būrys Portlando lietuvių bendruomenės patriotų, drauge su svečiais iš Los Andželo (CA) bei Sietlo (WA) paminėjo Gedulo ir vilties dieną, kuri įprasmina ir tuo pačiu neleidžia mūsų jaunąjai kartai pamiršti apie sovietų okupantų vykdytus trėmimus pokario laikotarpiu.

1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai lietuvių areštai ir trėmimai į Sovietų Sąjungos gilumą – Sibirą.  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, per pirmąją okupaciją sovietai ištrėmė, nužudė, įkalino apie 23 tūkst. šalies gyventojų. Iš viso iki 1953 metų iš Lietuvos ištremta apie 130 tūkst. žmonių, dar apie 156 tūkst. lietuvių buvo įkalinta.

Gyvename tikrai nelengvu ir įtampos kupinu laiku: daugelio iš mūsų vasaros kelionių planus, kaip, beje, ir Portlando lietuvių bendruomenėje organizuojamų renginių grafiką, pakoregavo negailestinga, dar vis tebesitęsianti COVID-19 pandemija. Todėl itin smagu buvo ir vėl susitikti po ilgo laiko, išvysti seniai matytus mielus veidus, pabūti drauge tokią prasmingą, kiekvieno laisvę mylinčio lietuvio širdžiai brangią, dieną… Dėl griežtų, pandemijos laikotarpiu nustatytų apribojimų, negalėjome tradiciškai susirinkti šalia Grotto katalikų bažnyčios esančiame parke, kur Portlando lietuvių bendruomenės entuziastų pastangų dėka stovi lietuviškas koplytstulpis, ir kur kasmet paminėdavome Gedulo ir vilties dieną.

Tačiau tai anaiptol nesumenkino Portlando lietuvių bendruomenės valdybos ryžto paminėti šią įsimintiną datą, todėl nuo pat ankstyvo ryto šiandien rinkomės šalia Kolumbijos upės esančioje krantinėje ir patraukėme į simbolišką žygį, skirtą Gedulo ir vilties dienai.

Visi džiaugėmės nuostabiai gaiviu ankstyvo vasaros ryto oru ir pro debesų plyšį tarsi pagal užsakymą išlindusia saulute, kuri dosniai šildė mus nuo žygio pradžios iki pat jo pabaigos… O juk tik vakar pliaupė negailestingas lietus!.. Istorinio Vankuverio forto apylinkės nepaprastai tiko tokiam žygiui: senos, iš paprastų medinių tašytų rąstų suręstos trobelės priminė lietuviškas pokario gryčias, o aplink tyvuliuojančiose pievose žydinčios ramunės ir rugiagėlės – Lietuvos pievų grožį… Įspūdį dar labiau sustiprino šalia ošiantys šimtamečiai ąžuolai…

Pasak vieno iš pagrindinių Lietuvoje vykstančios „Misijos Sibiras“ organizatorių N. Černiausko,- „Daugelio tremtinių atsiminimuose apie Lietuvą liko žiedų, žalumos, medžių vaizdinys. Dalis tremtinių buvo išvežti į tolimą šiaurę, kur apskritai mažai kas žydėjo, todėl jie prisimindavo Lietuvos gamtą. Jei neklystu, per pirmąją trėmimų bangą jau buvo kai kur pradėjusios skleistis liepos, todėl tai gali būti vos ne paskutinis vaizdinys, kurį matė lietuviai prieš palikdami tėvynę“…

Be galo daug yra sukurta nuostabių, graudžių, jautriausias sielos stygas paliečiančių dainų tais gūdžiais tremties ir partizanų pasipriešinimo kovų laikais… Keletą iš jų prisiminėme ir mes… Ilgamečio Portlando lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko Viliaus Žalpio iniciatyva sudainavome Aukštaitijos partizanų dainas “Alyvų šakos svyra…”, “Kad ne auksinės vasaros…”, “Stoviu aš parimus prie rūtų darželio…”

Visų, tą ankstyvą birželio 14-osios rytą, susirinkusių nuotaika buvo labai pakili, skirstėmės apimti šilto, tauraus vienybės jausmo, kurio neįmanoma ištrinti iš kiekvieno Lietuvą mylinčio lietuvio širdies…

Esame dėkingi Portlando lietuvių bendruomenės valdybai ir jos pirmininkei Giedrei Babarskienei už pastangas organizuojant šį gražų renginį tokiu ekstremaliu laikotarpiu, o taip pat – LR generalinio konsulato Los Andžele atstovei Agnei Gurevičienei, kuri su visa šeima prisijungė prie mūsų žygio.

Kur tas dulkėtas traukinys
Taip toli nukeliavo?
Prisimenu mamytę aš,
Tas pievas, kur žaliavo.

Prisimenu gimtinę aš,
Jos mėlyną padangę.
Ar dar sugrįšime kada
Į tėviškėlę brangią ?..

Manau ne veltui birželio 14-oji vadinama Gedulo ir vilties diena, – juk visada po tamsaus, kančių, negandų ir nevilties kupino laikotarpio išaušta naujas rytas, ateina kita, šviesenė, vilties kupina diena… Šis renginys savotiškai įprasmino ir nūdienos aktualijas, – norisi tikėti, kad, pasibaigus užsitęsusios epidemijos laikotarpiui, mūsų lietuvių bendruomenės veikla ir vėl atsigaus, pagyvės ir kitą kartą susibursime jau į daug didesnį būrį…