Gimbutienės paskaitų klausėsi ir Holivudo žvaigždės, už ją meldėsi Airijos vienuoliai, bet gyvybės šaltinis buvo Lietuva
2021 metais minimas pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetis, būtent sausio 23-iąją ji būtų šventusi jubiliejų. „Savarankišku keliu einant kartais yra sunkumų, tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens. Ir man gyvybės vanduo visada buvo Lietuva ir mano vaikystė“, – yra kalbėjusi M. Gimbutienė.
Kultūros istorikas Darius Kuolys teigia itin ryškiai prisimenantis M. Gimbutienės pranešimą, skaitytą 1993 metais Vilniaus universitete vykusioje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, ten nuskambėjo tokie mokslininkės žodžiai: „Negali būti avelė, prisiglaudusi prie avelių būrio. Turi išdrįsti pavirsti juoda avele ir eiti savais keliais.“ Tais metais, jau sunkiai sirgdama, profesorė buvo atvažiavusi atsisveikinti su Lietuva, su artimaisiais ir draugais.
Tąsyk Vytauto Didžiojo universitetas Kaune suteikė jai garbės daktaro vardą. Šia proga sakytą kalbą užfiksavo dokumentinių filmų scenaristas, režisierius, operatorius, prodiuseris ir fotografas Algirdas Tarvydas:
„Tokiu savarankišku keliu einant kartais yra sunkumų, reikia nepalūžti, nenukrypti ir tada žmogus ieškai, iš kur pasisemti stiprybės, iš kur gauti gyvybės vandens. Ir man gyvybės vanduo visada buvo Lietuva ir mano vaikystė“, – VDU kalbėjo garbės daktarė M. Gimbutienė.
A. Tarvydas užfiksavo visą mokslininkės apsilankymą Lietuvoje. Pasibaigus VDU garbės daktaro vardo suteikimo ceremonijai M. Gimbutienė ir filmavimo komanda išvyko į Palangą. Nualinta ligos, ji greitai pavargdavo, bet visuomet stengėsi neparodyti savo kančių. Ji paprašiusi A. Tarvydo ir garso režisieriaus Vidmanto Kazlausko užnešti ją į Birutės kalną – senovinę dangaus šviesulių stebyklą…
Marijos tėvas Danielius Alseika – gydytojas, visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas. Motina Veronika Janulaitytė-Alseikienė taip pat buvo gydytoja, viena pirmųjų moterų lietuvių, įgijusių daktaro laipsnį Vakaruose, atsisakiusi mokslininkės karjeros Vokietijoje ir pasirinkusi Lietuvą.
D. Kuolys pasakoja, kad Marijos tėvų namuose Vilniuje lankydavosi labai stiprios asmenybės – pas juos apsistodavo Vydūnas, svečiuodavosi šeimos draugas Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Basanavičius, jis ir mirė ant Marijos mamos rankų.
„Nuo pat vaikystės įsidėjau į galvą Vydūno „sau žmogaus“ idėją“, – yra sakiusi mokslininkė. „Įtakos darė ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, išsikėlusi tikslą „kurti laisvus, pasitikėjimu pagrįstus santykius“, – apie Mariją Gimbutienę formavusią aplinką pasakoja kultūros istorikas.
1931 m. V. Alseikienė kartu su Marija ir jos broliu Vytautu persikėlė į Kauną. Jau „Aušros“ gimnazijoje Kaune M. Gimbutienė (tuomet Alseikaitė) per baigiamuosius egzaminus rašė darbą apie savarankiško žmogaus reikalingumą Lietuvai. Po penkerių metų miršta jos Vilniuje likęs tėvas, manoma, apsišvitinęs rentgeno aparato spinduliais.
„Tėvas mirė, kai man buvo penkiolika metų, ir tai buvo pats stipriausias šokas gyvenime ir aš iškart perėjau iš vaikystės į suaugusį žmogų. Nuo tada ir pradėjau galvoti, kas yra gyvenimas, kas po mirties, pradėjau daug skaityti“, – A. Tarvydo filme kalbėjo M. Gimbutienė.
D. Kuolys atkreipia dėmesį, kad savo mokslinius darbus ji ir pradėjusi nuo senųjų laidojimo papročių, mirties ir sielos nemirtingumo klausimų baltų pasaulėžiūroje tyrinėjimo. Pasak jo, „M. Gimbutienei svarbi buvusi pagarbos gyvybei, pasitikėjimo būtimi idėja, kurią išpažino ir Vydūnas, ir Kristijonas Donelaitis, priešindamiesi nihilizmui, gyvenimo neigimui“.
Visą straipsnį skaitykite LRT.lt
Rėmėjai
