I. Kazakauskaitė: „Mūsų nedaug, bet tikrai labai stengiamės skleisti lietuvybę“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro pokalbių cikle su užsienio lituanistinių mokyklų praktikantais kalbamės apie pasaulio lietuvių gyvenimą ir lietuvybės puoselėjimą.

Švietimo mainų paramos fondo remiamos praktikos lituanistinio švietimo įstaigose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose ne vienam studentui buvo viena iš įsimintiniausių gyvenimo patirčių. Kultūros komunikacijos specialistė Indrė Kazakauskaitė tris mėnesius praleido mokydama vaikus San Francisko šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje „Genys“. Su ja kalbėjomės apie išskirtinį įspūdį gyvenant toli nuo Lietuvos jaustis lyg būtum namie, paauglių motyvaciją mokytis mūsų kalbos ir mokytojo misiją lituanistinėje mokykloje.

Kaip kilo mintis dalyvauti Švietimo mainų paramos fondo programoje? 

Buvo toks laikotarpis mano gyvenime, kai norėjosi iššūkių ir pokyčių. Išvykau po magistro studijų. Ugdymas man visada buvo artimas: mano bakalauro studijos buvo teatro ir kino pedagogika, turėjau praktikos su vaikais, esu dirbusi stovyklose. Tik pastaruoju metu pasukau komunikacijos link – baigiau šios srities magistro studijas. Internete buvau mačiusi, kad yra tokia lituanistinių praktikų programa. Mane labai žavėjo pati idėja – išvažiuoti į kitą šalį ir skleisti lietuvybę, dalytis savo patirtimi, kalbėtis apie tradicijas, kultūrą. Taip ir kilo mintis pabandyti. Pamaniau, kad bus dar didesnis iššūkis, jeigu pasirinksiu kuo tolimesnį pasaulio tašką. Taip ir išvykau į JAV, kad būtų maksimaliai kitokia patirtis nei europietiška. Norėjau pamatyti, kaip taip toli gyvenantys žmonės išlaiko lietuvybę, ir prie to prisidėti. 

Kodėl pasirinkote būtent San Francisko šeštadieninę lituanistinę mokyklą „Genys“? 

Kaip ir sakiau – pirmiausia dėl noro pamatyti tai, kas yra kuo toliau ir įdomiau. Nuo vaikystės man buvo susiformavęs įvaizdis, kad lietuvybė JAV yra stipri. Daugelis girdėjęs apie labai aktyvią Čikagos lietuvių bendruomenę, Vašingtono, Los Andželo lietuvius. Tai didelės didmiesčių bendruomenės, apie kurias mus Lietuvoje pasiekia nemažai informacijos. Apie San Franciską nelabai ką žinojau – kuo jie gyvena, kokia tai bendruomenė. Norėjosi daugiau sužinoti ir patirti. Buvo susidaręs ir išankstinis įspūdis, kad tai gražus miestas, kitoks klimatas, daugiau saulės. Tokie asmeniniai dalykai taip pat šiek tiek prisidėjo, traukė Kalifornijos atmosfera. 

Kuo išskirtinė „Genio“ lituanistinė mokykla? Kokie vaikai čia mokosi? 

Abi – bendruomenė ir mokykla – yra nedidelės. Ryšys tarp bendruomenės žmonių ir jų misijos suvokimas mane labai įkvėpė. Dalis mokytojų net nėra gyvenę Lietuvoje, užaugę amerikietiškoje kultūroje, bet vis tiek puikiai kalba lietuviškai ir skleidžia lietuvybę, dirba labai aktyviai. Kartais atrodo, kad mes Lietuvoje mažiau žinome apie savo šalį. Lietuvos grūdas jų širdyse labai stipriai pasėtas, meilė Lietuvai išlikusi labai stipri. 

Mokykla yra šeštadieninė, vaikai susitinka tik kartą per savaitę. Kol jie būna pamokose, tėvai turi savų susitikimų. Mokykloje daug gražių tradicijų: kiekvieną šeštadienį visi pirmiausia susirenka į kiemą ir gieda Lietuvos himną; nuolatos matomi įvairūs lietuviški atributai. Yra ir tokių tradicijų, kaip kartą per metus vykstantis cepelinų balius. JAV viešėjau nuo 2019 metų rugsėjo iki gruodžio, tad kaip tik turėjau progą jame dalyvauti. Labai žavu, kad mokykla turi tokių tradicijų ir stengiasi puoselėti lietuvybę. 

Visą straipsnį skaitykite BERNARDINAI.lt