Boksininkas E.Kavaliauskas: apie gitarą ir džiazinį vorą, Dievo dovaną ir olimpines žaidynes

Vyras visada turi svarią priežastį nusipirkti gitarą. Taškas.

„Nusipirkau. Dabar belieka išmokti ja groti“, – praneša Jungtinėse Amerikos Valstijose su šeima gyvenantis 32-ų boksininkas Egidijus Kavaliauskas. Po šių žodžių ant tėčio kelių sėdintis vienerių Aras skėsteli rankomis, tarsi norėdamas įsiterpti. „Noriu išmokti groti, kad galėčiau skambinti jam dainuodamas prieš miegą, – prisipažįsta sportininkas, žvelgdamas į sūnų. – Jis užmiega tik su mano dainomis. Dvi minutės ir jis jau miega“. „Egio hitas yra džiazinė „Tele Bim-Bam“ dainos „Voras“ versija“, – neiškentė ir atidengė paslapties šydą E.Kavaliausko žmona Vitalija. Netrukus sportininkas kiek pažemintu balsu uždainuoja, o Aras suklūsta.

„Patinka tau šita?“ – paklausia sūnaus sportininkas. Yra ir kita daina – apie ežį: „Tipu-tapu, tipu-tapu, trypčioja ežys tarp lapų“. „Tai šios dvi yra jam kiečiausios. Kol kas be gitaros. Bet reikės išmokti groti. Mažiukas mėgsta muziką. Turi jau ir savo mėgstamas „tikras“ dainas – trypčioja, šoka laimingas, žiūrėdmas vaizdo klipus“. Grojaraščio top’ai – grupės „Sisters On Wire“ dainos „Mėlyna Mėlyna“ ir „Taip Jau Gavosi“.

„Įjungi, mažiukas prisilaikydamas į ką nors žiūri į šokančią merginą ir pats bando atkartoti judesius… Gal bus koks muzikantas“, – nusišypso E.Kavaliauskas. – Arba šokėjas! – Ne, nenoriu, kad būtų šokėjas. Nereikia tų šokėjų. Jie per daug plastiški. – Egidijau, tu tiesiog pavydi… – Aš? – (žmona Vitalija) Toks plastiškas ir tu norėtumei būti. – Aš geras šokėjas. Dar ir kaip gerai šoku. Turiu netgi titulų. Virgilijaus Stapulionio vestuvėse buvo šokių konkursas. Spėk, kas laimėjo? Oi, sušokau.

Daug laiko jau prabėgo…

O, taip, laikas žiauriai gretai bėga. Smagu, kai gimsta vaikai, kai jie auga, bet iš kitos pusės, tai tik padeda pamatyti, kaip greitai pats sensti. Bet mano gyvenimas nuo paauglystės būdavo tarsi seno diedo – eini sportuoti, mokykla, treniruotė, anksti miegoti, anksti keltis, vėl treniruotė, vėliau mokyklą pakeitė universitetas. Niekada nebuvo nei tūsų, nei klubų… Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų esu buvęs klube. Jausdavausi senas… Bet dabar, po trisdešimties, pradėjau jausti, kad jaunėju (juokiasi).

Rimtai?

Jei rimtai, manau, subrendau tam tikruose dalykuose. Pradėjau į tam tikrus dalykus žvelgti kitaip. Sakyčiau pradingo naivumas. Šeima viską sudėliojo į vietas. O ir fiziškai gerai jaučiuosi, palaikau formą. Gal tik jaučiasi metai, kai svorį reikia mesti – sunkiau darosi. O šiaip, visada sakau, kad vyrai – kaip vynas arba konjakas – su metais tik gerėja.

Ir jau aštuonerius metus tą vyną brandini JAV?

Taip, jau aštuonerius metus čia. Man regis, atvažiavau į JAV sausio 13 dieną…

Kuri kova per tuos metus pačiam buvo sunkiausia, įsimintiniausia?

Manau, kad niekada nepamiršiu, kai kovai rengiausi sirgdamas. Turėjau temperatūros, vaistus gėriau pasislėpęs rūbinėje, treneriams nieko nesakiau. Taip nenorėjau, kad būtų atšaukta kova. Pamenu ištinusią savo gerklę, sunkų kvėpavimą ir šaltį. Bet nieku gyvu nenorėjau atšaukti kovos: turėjau jau šešias pergales sąskaitoje, o manęs laukė taip pat dar nepralaimėjęs Benjaminas Whitakeris (tuomet 7-0, – aut.past.). Dabar ši kova jau pamiršta, tačiau aš ją pamenu kaip tikrą pragarą – ėjau iš proto, degiau viduje, buvo bloga, vemti norėjosi, bet sėdėjau ir kentėjau. Tai turėjo būti pirma kova turnyro sąraše. „OK, – pamaniau. – Atsiboksuosiu, laimėsiu ir viskas bus gerai“. Tačiau organizatoriai perkėlė kovą į vėlyvą vakarą. Tris kartus teko užsibintuoti kumščius ir vėl nusibintuoti… Tai buvo nervų karas su savimi. Kovą laimėjau. O daugiau tokių? Kova su Roberto Arriaza (2018-ųjų lapkričio 16 d., – aut.past.). Tai buvo svarbi kova, varžovas – be pralaimėjimų, tvirtas. Jaudinausi prieš šią kovą…

Visą straipsnį skaitykite: www.sportas.lt