Jurgita Urbelienė: 6 veiksniai stabdantys lietuvių kalbos išsaugojimą diasporoje

Dvikalbystė/daugiakalbystė – kasdienis dviejų ar daugiau kalbų vartojimas – tai daugybės į kitas šalis persikėlusių lietuvių tėvų ir jų vaikų realybė. Jos privalumai ir trūkumai vis dar apipinti mitais ir baimėmis, kurių analizė leidžia geriau suprasti, kas lemia emigrantų pasirinkimą šeimose ne(be)kalbėti lietuviškai.

Neigiamą požiūrį, neigiamas nuostatas ar net baimes, susijusias su mažumos kalba, gali lemti begalė įvairių objektyvių ir subjektyvių, psichologinių ir kitų veiksnių. Šiame straipsnyje aptarsiu tuos, su kuriais tenka dažniausiai susidurti savo praktikoje.

1. Žinių ir motyvacijos trūkumas

Gimus pirmagimiui dauguma bando kalbėti šeimoje lietuviškai, tačiau pastebima, kad vėliau, gimus kitiems vaikams ar jiems pradėjus lankyti ugdymo įstaigas, pritrūkstama sąmoningumo, disciplinos ir kalbinės kontrolės. Net jei ir šnekama lietuviškai, daugeliui sunku būti nuosekliems:

Paprasčiausiai pritrūkau kantrybės, man pačiam labai sunku koncentruotis į lietuvių kalbą šeimoje; dažnai užsimirštu ir kalbu angliškai; man tokia kalbų maišalynė išeina, – taip teigia kalbinti Airijos lietuvaičiai.

2. Tikėjimas dvikalbystės mitais, vadovaujamasis klaidingomis nuostatomis

Be jau ankstesniuose straipsniuose aprašytų dvikalbystės/daugiakalbystės mitų, nemažai diasporos lietuvių vadovaujasi klaidingomis nuostatomis. Ne kartą teko girdėti:

Kam taip viską apsunkinti, vaikai motinos kalbą išmoksta natūraliai ir lengvai, tereikia su jais kalbėtis lietuviškai iki trejų metų, po to jau per vėlu! Jei vaikas atsako užsienio kalba, reiškia, kad neišmoko lietuvių kalbos.

Kaip jau buvau minėjusi, kalbos mokymuisi reikia visos šeimos pastangų, tad geriausia, kad abu tėvai dėtų pastangas. Žinoma, gali užtekti ir vieno iš tėvų, tik svarbu, kad lietuvių kalba asocijuotųsi su teigiamais dalykais – švelnumu, žaidimais, įdomia veikla ir pan.

„Kalbėti su vaiku savo gimtąja kalba niekada ne vėlu. Net jei vaikas ir neatsako lietuviškai, svarbu suprasti, kad tai pasyvioji dvikalbystė, kuri padės išmokti lietuvių ir kitų kalbų.” Jurgita Urbelienė

3. Neįžvelgiama lietuvių kalbos perdavimo nauda vaikui

Nemaža dalis tėvų mano, kad užsienyje gyvenantiems jų vaikams lietuvių kalba nėra ir niekada nebus reikalinga praktiškai. Dažnas kelia klausimą – kam ta lietuvių kalba vaikams ir samprotauja maždaug taip:

Kai iš pradžių atvažiuoji į šalį ir galvoji, kad jausies čia kaip namie – bet aš nežinau nė vieno, kad čia jaustųsi kaip namie. Ir nemaža dalis važiuoja atgal. Bet mum bent jau artimoj ateity tikslo nėra važiuot į Lietuvą. Ir ta prasme ta lietuvių kalba reikalinga tiek, kad galėtų vaikai su seneliais tik susikalbėt. Su seneliais tai vaikai gali susikalbėt, o rašyba kam? Nosinių ar ko ten neypatingai reikia. Ir pats aš kokius…. gerus penkis metus kaip minimum, kai išvažiavom, lietuviškos raidės nematęs, kad rašyčiau kažkam su tomis „š“ ar „č“, tai… nebūna. Tai kam tas klausimas?.. (Kalba netaisyta, lietuviškame renginyje kalbintas pašnekovas).

Paveldėtosios kalbos perdavimas emigracijoje nevyksta savaime ir lengvai, tam prireikia pastangų bei atsakomybės. Nesant tvirtų nuostatų ir susidūrus su sunkumais (vaiko nenoru, laiko, motyvacijos stoka) prioritetai perdeliojami ne lietuvių kalbos naudai ir dalis šeimų jos tiesiog atsisako.

4. Noras ištrinti savo praeitį, nusigręžti nuo šaknų

Neigiamas santykis su kilmės šalimi, noras pabėgti nuo praeities, asmeninės, šeimos traumos, siekis susikurti kitokią ateitį, kitokią tapatybę taip pat girdimas užsienio lietuvių viešajame diskurse:

Na, aš nebesijaučiu lietuve pati. Su Lietuva tesieja prasti prisiminimai apie juodą skurdą ir sunkų darbą, patyčias mokykloje. Taip, yra dar mylimų žmonių ten, bet ten nėra mano namai. Aš jaučiuosi svetimšale, kai grįžtu į Lietuvą. Taip, tai mano psichologinis barjeras ar nemokėjimas paleisti ir atleisti. <…> Norėjau keisti pilietybę, bet nesiryžtu, gal paliksiu, kaip yra. Nemanau, kad galiu išauginti vaikus lietuviais, kai pati nejaučiu jokios meilės gimtai šaliai (pasisakymas Facebook puslapyje).

Noriu atkreipti dėmesį, kad vaiko savivertė priklauso nuo suaugusiojo ir sunkiausia tiems vaikams, kurių tėvai ar vienas iš tėvų neigia savo kilmę. Tuomet ir vaikas neigs savo tapatybę ir su būsimomis pasekmėmis (gėda, nepasitikėjimu) turės kovoti būdamas suaugęs.

5. Noras pritapti emigracijos šalyje

Norėdami išvengti socialinės atskirties jausmo – „baltos varnos“ sindromo, nemaža dalis emigrantų renkasi dominuojančią tos šalies kalbą. Tad siekdami išvengti kalbinės ir kultūrinės izoliacijos, bei įsilieti į tos šalies visuomenę, renkasi tos šalies kalbą ir sąmoningai iš savo žodyno išstumia gimtąją kalbą. Nekalbėjimą su vaikais lietuviškai, norą visiškai pritapti, asimiliuotis šalyje gali lemti ir menkavertiškumo jausmas:

Kai pradedu mąstyti apie gilesnes priežastis, kodėl man tai nebuvo prioritetas, kodėl rasdavau jėgų kitoms veikloms, pvz., baseinui ar sporto klubui, bet tingėdavau kartoti lietuviškas frazes; kodėl mano geriausios draugės italės kalba eksliuzyviai savo kalba su vaikais, o aš ne? Atsakymas nebuvo džiuginantis. Matyt, savo kultūra ir tuo pačiu kalba nesididžiavau kaip turėčiau, bet pati bandžiau pritapti prie aplinkos. Man tai buvo labai sunku sau pripažinti (Komentaras Facebook puslapyje).

Mes tokie, matyt, kompleksuoti, laikome save imigrantais, apie kuriuos visi skandalai, kad mūsų integracija įstrigusi, kad mes nesiekiame būti visuomenės dalimi. Tu bijai būti viena iš tų imigrantų apie kurią sakys – tikriausiai angliškai nekalbi ir išsilavinimo neturi galbūt. Tai čia ir vidiniai kažkokie kompleksai (Komentaras Facebook puslapyje).

6. Stipri daugumos kalbos įtaka

Jei gimtosios kalbos vartojimas užsienio šalyje yra labai ribotas, ji menksta. Tuomet gyvenamosios šalies kalba gali tapti dominuojančia minčių ir emocijų kalba:

Gyvendama užsienyje 15 metų nelietuviškoje bendruomenėje po truputį netenku sentimentų „gimtajai kalbai“, pati tampu dvikalbe ir kalba man labiau praktinis dalykas.<…> Neigdami, kad žmogus gali vienodai gerai komunikuoti kita nei gimta kalba, mes iš esmės neigiame dvikalbystę (Komentaras Facebook puslapyje).

Baigiamieji apmąstymai

Manyčiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tėvų požiūrį, baimes, menkavertiškumo kompleksą dėl savo tapatybės perima ir vaikai, kurie nesididžiuoja esantys lietuviais. Jie netgi gali to gėdytis ir slėpti arba būti tam visiškai abejingi. Žinoma, vaikams suaugus, dažnai jų pozicija pasikeičia, stengiamasi susigrąžinti lietuviškąjį tapatumą, tačiau šis procesas būna gerokai sudėtingesnis, nes ryšys ne tik su kilmės šalimi, bet ir su paveldėtaja kalba jau būna prarastas.

Pasak literatūrologės prof. Vandos Zaborskaitės, „per gimtąją kalbą žmogus yra susijęs tiek su savo paties buvimu, tiek su savąja tauta“. Todėl gimtosios kalbos išsižadėjimas ne tik sau, bet ir vaikams – labai svarbus žingsnis, kuris, deja, žengiamas dažnai neatsakingai, lengvabūdiškai negalvojant apie pasekmes.

Kaip rodo moksliniai tyrimai (Tseng, Fuligni 2000; Wong Fillmore 2000) problemų dėl gimtosios kalbos gali kilti ateityje. Tą patvirtina ir praktinės patirtys:

Va dabar viena lietuvė grįžo į Lietuvą, o šiaip pažįstu ne vieną mamą, kuri nagus graužėsi, kad nekalbėjo su vaiku lietuviškai, nes niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas, gal teks grįžti vėl gyvent tėvynėn(mokyklos renginyje kalbinta lietuvė).

Turiu kelias drauges, kurioms, nepasisekė išmokinti savo vaikų lietuvių kalbos, nes jos tiesiog šnekėjo anglų kalba su vaikais, o kai jau joms noras atsirado, jog vaikas mokėtų lietuviškai, tada pats vaikas nebeturėjo smalsumo ir motyvacijos. Ir joms labai sunku dabar psichologiškai, nu ir kas kaltas šioje situacijoje?(komentaras Facebook puslapyje).

Tai, kad vaikai neturi galimybės net girdėti mamos ar tėčio gimtosios kalbos ir auga vienakalbiai, lemia tam tikros neigiamos tėvų nuostatos ir emocijos, todėl labai svarbu tėvus šviesti, juos supažindinti su tuo, kad baimės, mitai dėl dvikalbystės yra nepagrįsti, nes „jausdamasis tautos žmogumi, meilės saitais su savąja tauta susisaistęs žmogus dalyvauja gyvybingame pasaulio kultūros vyksme, kurio įvairiatautiškume alma nesenkantys kūrybos, būties meilės ir džiaugsmo šaltiniai“ (V. Zaborskaitė, p. 9).

Jurgita Urbelienė, Lietuvių kalbos mokytoja Airijoje, 2020 metų lituanistinio švietimo mokytojo premijos laureatė.

Straipsnis publikuotas pasauliolietuviai.lt