Elena Vaičiulytė: „auginant dvikalbį vaiką verta plaukti prieš srovę“

Ispanijoje, belaukiant šeimos pagausėjimo lietuviškai – ispaniškoje šeimoje, ėmiau domėtis dvikalbyste. Labai stebėjausi sutiktų lietuvių nesėkmėmis perduodant vaikams lietuvių kalbą, jų patarimais iš anksto susitaikyti, kad tikrai to padaryti nepavyks, o ypač mišrioje šeimoje. Iš tiesų, mūsų regione sutikti lietuviškai kalbantį vaiką net ir lietuvių šeimoje yra gana retas atvejis.

Tad ėmiau aktyviai domėtis kalbos perdavimu vaikams, stebėti šeimas, kurioms tai pavyko ir kurioms – ne, taip pat analizuoti, ieškoti specialistų, literatūros. Iš daugelio sutiktų tėvų jautėsi žinių ir motyvacijos trūkumas, todėl labai džiaugiuosi, kad šiame kelyje sutikau dvi nuostabias patyrusias specialistes lektores: lingvistę dr. Sandrą Petraškaitę-Pabst ir psichologę Loretą Vilkytę, kurios sutiko pasidalinti teorinėmis bei praktinėmis žiniomis ir su Ispanijos tėvais.
Mano sūnui dabar 5 metai ir jis puikiai kalba lietuviškai. Lengva nebuvo ir nėra, susidūriau su įvairiausiomis situacijomis, todėl nustojau „pamokslauti“ tiems, kuriems tai nepavyko. Tačiau mielai dalinuosi savo patirtimi, džiaugsmais ir iššūkiais, stengiuosiu įkvėpti savo pavyzdžiu.

Lietuvių kalbos perdavimas ir dvikalbystės planavimas šeimoje

Tik atidarius mokyklą Alikantėje į mus kreipėsi gana nemažai paauglių tėvų, kurių vaikai užaugo Ispanijoje, bet visai nemokėjo lietuviškai ir dėl to gailėjosi, priekaištavo savo tėvams. Tai padėjo suvokti, kad dvikalbyste reikia susirūpinti kuo anksčiau ir kad informacijos lietuvių kalba tėvams labai trūksta.

Negaliu ir neketinu garantuoti, kad būdamas paauglys ar suaugęs mano vaikas norės kalbėti lietuviškai, tačiau pati noriu būti padariusi viską, kas nuo manęs priklauso, kad Lietuva būtų ir jo šalis ir kad jis matytų prasmę kalbėti lietuviškai, nes tai yra ir jo šaknys, ten jo laukia mylintys seneliai, giminės, pusbroliai ir pusseserės. Galbūt jis pasirinks studijas Lietuvoje – nenorėčiau iš jo atimti šios galimybės.

Tenka sutikti nemažai ispanų ir net lietuvių, kurie entuziazmą perduoti lietuvių kalbą laiko asmenine tėvų užgaida, sukeliančia vaikui daugiau problemų, negu naudos. Gimtosios kalbos perdavimas svetur reikalauja nemažai kasdienių tėvų pastangų ir sąmoningumo, tvirto apsisprendimo, pasitikėjimo savimi. Palyginčiau tai su motinos apsisprendimu maitinti kūdikį savo pienu. Tai lyg ir vaiko teisė, tačiau galbūt ne visos mamos tam pritaria, ne visos turi tam galimybę, kitoms gi trūksta informacijos, aplinkos palaikymo, dar kitos jaučia gėdą…

Prieš susilaukiant vaiko ir aš maniau, kad gimtosios kalbos perdavimas yra savaiminis procesas. Tačiau aplinkoje esantys pavyzdžiai privertė susirūpinti, kodėl daugeliui, ypač mišrių šeimų atstovams, perduoti kalbos visgi nepavyksta? Tad ėmiau aktyviai domėtis šia tema, stebėti ir kalbinti dvikalbes bei daugiakalbes šeimas, kurioms pavyksta perduoti gimtąją kalbą ir kurioms – ne. Pastebėjau tam tikrus dėsningumus, sukaupiau patirties, kuria mielai dalinuosi. Pati laikausi tam tikrų taisyklių, šeimoje dvikalbystę planavome, mums tai – vienas iš šeimos prioritetų.

Minėta dr. Sandra Petraškaitė Pabst atkreipė mano dėmesį į dvikalbio ugdymo svarbą jautriajame ikimokykliniame amžiuje, kuomet tėvai daro didžiausią įtaką vaikams, skatino kuo daugiau būti su vaiku, stebėti, registruoti jo kalbos vystymąsi. Loretos Vilkytės knyga „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“ buvo mano nuolatinis palydovas. Tai nuostabus, paprastai nepaprastas, labai praktiškas vadovėlis tėvams, patariantis, padedantis, atsakantis į svarbiausius klausimus dvikalbystės kelyje. Čia dera mokslinės žinios ir įvairios emigravusių šeimų patirtys. Knygos šiuo metu prekyboje nėra, tad inicijavome jos atnaujintą leidimą.

Visą straipsnį skaitykite pasauliolietuviai.lt