Lietuvos pilietybę po trijų dešimtmečių susigrąžinusi D. Henke: „Negaliu atsisakyti to, kas mano kraujyje“

Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė gerai žino kokia skaudi Lietuvos išeiviams atimtos pilietybės problema. Dalia Henke-Cijunskaitė beveik trisdešimt metų gyveno be Lietuvos paso – jį prarado, kai nusprendė tapti Vokietijos piliete. Po ilgų dešimtmečių, šių metų liepą, Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda pasirašė dekretą, kuriuo už nuopelnus Lietuvos valstybei pilietybė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei buvo sugrąžinta. Priesaiką Lietuvos ambasadoje Vokietijoje prieš kelias dienas davusi moteris portalui ITLIETUVIAI.IT sutiko papasakoti daug skausmo sukėlusią savąją pilietybės praradimo istoriją. 

Norėjo būti tarp savų

D. Henke-Cijunskaitė puikiai žinoma užsienyje gyvenantiems Lietuviams. Iškart po abitūros egzaminų 1992-aisiais išvykusi į užsienį „pasižvalgyti“, 1994-aisiais metais moteris pradėjo savo veiklą Hamburgo lietuvių bendruomenėje – šiame mieste jau daugiau kaip penkiolika metų gyvuoja jos ir kitų vietos mamų iniciatyva įkurta lituanistinė mokyklėlė-darželis „Abėcėlė“. 2015-aisiais ji tapo Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininke.

Moteris prisipažįsta, įsitraukti į Pasaulio lietuvių bendruomenės veiklą, vos tik atvykus į užsienį, paskatino poreikis būti tarp savų. 

„Juk tai kaip kraujas, kaip deguonis, kurio tau reikia. Gyvendama 30 metų užsienyje, aš visada didžiavausi, didžiuojuosi ir didžiuosiuosi, kad esu lietuvė. Tą parėmė ir mano vaikai“, – portalui ITLIETUVIAI.IT pasakoja Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė.

„Mane tokią suformavo Lietuvos vėjai, audros, Klaipėdos saulė, Baltijos jūra. Neįmanoma iš manęs padaryti vokietės. Nesvarbu, kad aš turiu vokišką pasą. Aš negaliu atsisakyti to, kas yra mano kraujyje“, – D. Henke-Cijunskaitė.

Nors išvykęs į užsienį žmogus pirmiausia jaučia poreikį susipažinti su tos šalies gyventojais, tačiau lietuvybės šaka, noras būti su lietuviais, pasak D. Henkes-Cijunskaitės, niekur nedingsta, o ypač sustiprėja susilaukus vaikų. Moteris tikina laikiusi savo pareiga įskiepyti juose lietuvybės jausmą. 

„Kartą dukrai pasakiau, kad ji yra 50 proc. vokietė ir 50 proc. lietuvė, o ji man atsakė: „Mama, aš esu 100 proc. vokietė ir 100 proc. lietuvė. Tu mane taip auginai“. Auklėti vaikus pagal kitos šalies papročius, tradicijas yra bandyti padaryti tai, kas neįmanoma. Žinoma, daug paprasčiau yra neapsisunkinti. Juk kalbėti lietuviškai, mokyti vaikus, išversti viską kitakalbiui partneriui nėra lengva. Tačiau, kitu atveju, tu prarandi viską: save, savo tapatybę, tai, kas iš tikrųjų esi“, – šaknų išsaugojimo svarbą pabrėžia pašnekovė.

D. Henke-Cijunskaitė neslepia, kad didelė dalis patriotiškumo sėklos joje buvo pasėta tėvų. Prisidėjo ir ugdymas dar darželyje, mokykloje, todėl didelį patriotiškumo jausmą moteris išlaikė visus trisdešimt metų gyvendama Vokietijoje, o lietuvybės puoselėjimą tęsė ir jau sukūrusi savo šeimą. 

„Vokietijoje sukūriau šeimą, gimė vaikai, tačiau vis dar likęs jausmas, kad tik žvalgausi, nes niekada su Lietuva ryšio nenutraukiau, – portalui ITLIETUVIAI.ITatvirai sako D. Henke-Cijunskaitė. – Mane tokią suformavo Lietuvos vėjai, audros, Klaipėdos saulė, Baltijos jūra. Neįmanoma iš manęs padaryti vokietės. Nesvarbu, kad aš turiu vokišką pasą. Aš negaliu atsisakyti to, kas yra mano kraujyje“.

Priversta rinktis – apsiverkė

Tačiau, nors ir visą gyvenimą puoselėjo patriotiškas vertybes, niekada nepamiršo Lietuvos ir telkė tautiečius pasaulyje, D. Henke-Cijunskaitė net trisdešimt metų turėjo gyventi be oficialaus, Lietuvos pilietybę įrodančio dokumento. Akimirka, kai prarado Lietuvos pasą, pašnekovei įsiminė kaip itin skausminga. 

„Dramatiška situacija: stovi, verki ir turi apsispręsti, ką pasirinkti. Tas pasirinkimas, aš drįstu teigti, kiekvienam iš mūsų yra didelė trauma“, – D. Henke-Cijunskaitė.

Lietuva tuomet dar nebuvo įstojusi į ES ir kitas tarptautines organizacijas, todėl gyventi be Vokietijos pilietybės šioje šalyje buvo sudėtinga. Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė sako, kad tik nuėjusi į Vokietijos ambasadą sužinojo, kad Lietuvos pilietybės neteks, o sumišę ambasados darbuotojai net nežinojo ką daryti. 

„1997 metais aš nuėjau gauti Vokietijos paso ir tik vietoje man pasakė, kad mainais turiu atiduoti lietuviškąjį. Aš apsiverkiau, nežinojau, ką turiu daryti. Dramatiška situacija: stovi, verki ir turi apsispręsti, ką pasirinkti. 

Tas pasirinkimas, aš drįstu teigti, kiekvienam iš mūsų yra didelė trauma, – sunkią apsisprendimo akimirką iki šiol prisimena Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė. – Ar tikrai mes nesame verti turėti Lietuvos pilietybę, jeigu dėl kažkokių priežasčių sugalvoji ar esi priverstas pasiimti kitos šalies pilietybę? Juk tai irgi yra sudėtingas procesas, kitos valstybės pasų nedalina į kairę ir į dešinę. O šiuo atveju, tai yra tik išlaikymas to, ką tu gavai gimimu“. 

Visą straipsnį skaitykite itlietuviai.it

Straipsnis parengtas pagal Lietuvių fondo finansuojamą projektą „Mes – lietuviai“.