Lietuviškos kultūros saulė ryškiausiai spindėjo iš Vakarų

Talentų bankas – Dailiųjų menų klubas

Iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų į JAV suplaukus ir suskridus vadinamiesiems dipukams, lietuviška veikla taip pat tiesiog nuostabiai greitai persikėlė į Chicago, Cleveland, New York. Tik mes. atvykusieji į Los Angeles, pasijutome tarsi našlaičiai, mat neturėjome savo spaudos, koncertų, chorų. Tačiau tai truko neilgai.

Angelų mieste radome saujelę nuoširdžiai dirbančių lietuvių. Daugelis jų buvo atvykusiųjų po Pirmojo pasaulinio vaikai, anūkai. Žinoma, jie turėjo ir chorelį, ir tautinių šokių grupelę, ir dramos mėgėjų būrelį, bet tai buvo toli gražu ne Dainavos choras ar M. K. Čiurlionio ansamblis. Tuomet buvau paauglė, skaičiau ,,Eglutę“ ir svajojau apie lietuvaites drauges, įsivaizdavau, kad visos mergaitės, kurias atsiminiau iš Vokietijos. yra skautės, jos šoka ir dainuoja Chicago.

Pamažu, nors palyginti greitai, būrelis įgudusių veikėjų įkūrė Lietuvių Bendruomenės (LB) apylinkę, skautų vietininkiją (dar nebuvo tuntų, skautai ir skautės veikė kaip vienetas).  Mane, dar beveik vaiką, labai greitai įtraukė į lietuvišką veiklą, mat per porą minėjimų labai jautriai padeklamavau eiles, pravirgdžiau publiką ir staiga tapau ,,veikėja“. Taip prasidėjo mano ,,karjera“ JAV LB ir kitose lietuviškose organizacijose.

Tačiau lietuviškoji kultūra netruko pasiekti ir JAV Vakarus. Taip atsitiko, matyt, dėl laiškų ir nuotraukų su puikiais vaizdais, kuriuos Los Angeles lietuviai siuntė giminėms į Cleveland. Atvyko poetas Bernardas Brazdžionis, pakviestas ,,Lietuvių Dienų“ žurnalo leidėjo Antano Skiriaus dirbti spaustuvėje. Taip pat atvyko rašytojas ir žurnalistas Bronys Raila, netrukus pasirodė rašytojai Alė Rūta Arbienė ir Juozas Tininis, kompozitorius Bronius Budriūnas. Juos visus man teko labai artimai pažinti, nes mano mama Danutė Mickutė-Mitkienė rašė eiles, be to mes gyvenome netoli lietuviškos parapijos, tad lietuvių susibūrimai dažnai vykdavo mūsų namuose. Man, gimnazistei, tekdavo pilstyti gėrimus ir dalinti pyragaičius.  

Per vieną tokį susibūrimą po mišių B. Raila ir B. Brazdžionis pasiūle įkurti rašytojų klubelį, kuriame rašytojai, menininkai susirinktų ne tik kavutės pagerti, bet ir apsvarstyti kultūros reikalų. Bronys ir Daneta Railos buvo gyvenę Paryžiuje, tad kaip modelį tokiam klubeliui siūlė Paryžiaus ,,salionus“. Sumanytojai nenorėjo, kad šis klubas būtų formali organizacija, turėtų įstatus ir narių sąrašus. Tai turėjo būti grupelė literatūros mylėtojų ir kūrėjų, jie skaitytų savo naujausius kūrinius, juos kritikuotų, o po to draugiškai pasivaišintų vynu ir pasiklausytų muzikos. 

Klubelis augo, atsirado ir pora taisyklių: kiekvienas stojantysis, kuris, aišku, būdavo pakviestas į klubą, turėjo perskaityti savo gyvenimo ,,credo” ir paruošti vaišes. Kadangi mano mama buvo kūrėja, mano vagšas tėvelis ruošė vaišes, o aš buvau patarnautoja ir indų plovėja. Tačiau man į naudą buvo ,,užaugti“  tokioje įdomioje aplinkoje. Vis dėlto ne visiems patiko tas reikalavimas vaišinti. Pavyzdžiui, Rašytoja Petronėlė Orintaitė, sužinojusi, kad jai reikės ruošti ,,kavutę“, pasakė, kad jos vyras nešeimininkaus, ji taip pat kavos nevirs ir, pagaliau, jai to klubo visai nereikia. Žodžiu, Petronelė pasielgė kaip tikra feministė.  

Dailiųjų menų klubas Los Angeles kultūrinėje veikloje turėjo savotišką vietą: kaip organizacija jis renginiuose nedalyvavo, bet buvo talentų bankas, kuriuo galėjo pasinaudoti koncertų, minėjimų rengėjai. Jame buvo talentingų kūrėjų, kurie mielai skaitė paskaitas, eiles, kūrė dramos veikalus, tad buvo mūsų, Los Angeles lietuvių, kultūros branduolys. Klubas buvo neoficialus, bet labai svarbus LB narys. Laikui bėgant, į Dailiųjų menų klubą imta kviesti ir dailininkus, architektus, tautodailininkus.

Tėvynę priverstiems palikti Lietuvos inteligentams, JAV dirbantiems juodus darbus, tai buvo tikra užuovėja, priebėga nuo šiurkščios kasdienybės. Nuo pirmadienio jų laukė kelionė į fabriką autobusu, o savaitgalį – tikra atgaiva, kai šventiškai pasipuošę bičiuliai diskutuodavo apie Vytauto Mačernio ar Alės Rūtos kūrybą. Taip ši karta galėjo išlaikyti vidinę pusiausvyrą, taip įsikūrė ir pagaliau priėmė tikrovę, kad į laisvą Lietuvą negrįš, kad Tėvynės ilgesys taip ir pasiliks poezijoje.