Projektas “Tikslas Amerika/Gabalėliai Lietuvos” atkeliavo į Portlandą

Sekmadienį, spalio 24-sios popietę rinkomės svetinguose Giedrės ir Vilmanto Babarskų namuose, kur svečiavosi projekto “Tikslas Amerika/Gabalėliai Lietuvos” sumanytojai ir įgyvendintojai Aistė ir Augustinas Žemaičiai.

Šio labai šilto ir jaudinančio renginio metu turėjome unikalią galimybę iš pačių projekto autorių sužinoti apie nepaprastai svarbų, brangų kiekvieno lietuvio širdžiai ir beje, – labai skaitlingą, lietuviškąjį paveldą Amerikoje.

Negana to, šis nepaprastas renginys įvyko, tikrąja to žodžio prasme, “po JAV Lietuvių Bendruomenių 70-čio vėliava”, kuri, keliaudama per visa Ameriką, buvo perduota mums iš Los Andželo lietuvių bendruomenės ir buvo perduota Sietlo LB. 

Nuo 2017 m. lietuvių paveldą Amerikos žemyne tyrinėja nuostabus ir nepakartojamas projektas “Tikslas – Amerika”, kurio idėja gimė dviems lietuvybės puoselėtojams ir mūsų, kaip tautos, unikalaus paveldo išsaugojimo entuziastams, – Aistei ir Augustinui Žemaičiams. Jo metu kiekvieną Amerikoje esančią lietuvių kilmės paveldo vietą aplanko savanoriai iš Lietuvos, kur jie bando išsiaiškinti ir įrašyti, užfiksuoti, įvairiais būdais įamžinti jos istoriją, remdamiesi vietos lietuvių prisiminimais, dienoraščiais, užrašais. Jei įmanoma, išlikę reliktai nufotografuojami, užfiksuojamos tikslios geografinės koordinatės, o tada istorijos ir nuotraukos atsiduria internetinėje lietuviško paveldo enciklopedijoje “Gabalėliai Lietuvos” www.gabaleliailietuvos.lt bei žemėlapyje “Tikslas – Amerika” www.tikslasamerika.lt, kur informacija yra pateikta lietuvių ir anglų kalbomis. 

Amerikos žemyne lietuviai sukūrė ir paliko, kaip paveldą ateities kartoms, neįtikėtinai daug įsimintinų, kiekvieno lietuvio širdžiai brangių objektų, – jie pasklidę po visą Amerikos žemyną maždaug 1000-je skirtingų vietų. Gal būt daugeliui kyla klausimas – o kas tai yra, ką mes vadiname Lietuviškuoju paveldu Amerikoje ar kitoje pasaulio šalyje?… Aš manau, atsakymas yra labai paprastas ir aiškus: tai lietuviškos bažnyčios, kapinės, paminklai, lietuviškos mokyklos, klubai, smulkaus biznio objektai: kavinės, restoranai, lietuviško maisto parduotuvės, skerdyklos, sūrio gamyklėlės, dailės dirbtuvės ir kt. 

Deja, daugelį tų vietų gerai žino arba prisimena tik iki šiol gyvi tų vietovių lietuviai arba jų palikuonys, todėl projekto „Tikslas Amerika/Gabalėliai Lietuvos” autorių misija ir tapo tų nuotrupų, gabalėlių rankiojimas, kaupimas, sistemizavimas ir įamžinimas projekto internetinėje svetainėje.

Pamažu, žingsnis po žingsnio, viena kelionė po kitos, faktas po fakto, – tarsi kokia dėlionė arba močiutės išaustos tautinės juostos raštas, ryškėjo nuostabus mūsų tėvynainių: pirmosios, antrosios, o dabar jau ir trečiosios bangos emigrantų nueitas kelias iš gimtosios šalelės Lietuvos į svečią šalį – Ameriką – didelę, galingą, pilną neaprėpiamų vilčių ir galimybių… Ne visiems ji virto išsipildžiusių svajonių šalimi; daugelis taip ir netapo biznieriais, žymiais teisininkais ar politikais, baigė savo gyvenimą skurde arba sugrįžo atgal, kur jų laukė dar didesnis nusivylimas, tačiau tie, kurie išliko, nepalūžo, pritapo svečioje šalyje, niekada neabejojo tuo, kad Amerika iš tiesų yra ta šalis, kuri priglaudžia tarsi motina kiekvieną, nepaisant jo rasės, lyties, pakraipos ir religinių įsitikinimų… Jeigu tu esi pasiryžęs sąžiningu, pasiaukojamu darbu siekti geresnio gyvenimo – vardan savęs, savo šeimos ar savo šalies, – tau čia yra suteiktos visos galimybės.

Tuo mes ir turėjome galimybę įsitikinti, apžvelgę šio puikaus renginio metu nuostabią lietuvių sagą, arba mūsų tėvynainių kelionę trijų amžių sandūroje Amerikos žemyne; tikrai širdžiai mielas jausmas matyti, kiek daug iki šiol yra išlikę Lietuviškų parapijų, bažnyčių, kapinių, koplytstulpių, paminklinių lentų, gatvių pavadinimų, mokyklų, muziejų, bendruomeninių, ne pelno siekiančių organizacijų… Aišku, gyviausia ir įdomiausia lietuviška veikla bei išsaugotu paveldu gali pasigirti tik pačios didžiausios pagal narių skaičių lietuviškos bandruomenės: Čikagos, IL, Pensilvanijos, Los Andželo, CA ir kitos, tačiau netgi mūsų mažytė Portlando, OR/Vankuverio, WA bendruomenė, turinti vos 300 aktyvių narių, turi kuo didžiuotis: ilgamečio bendruomenės pirmininko Viliaus Žalpio ir kitų entuziastų dėka pavyko sutvarkyti buvusių angliakasių kapines Roslyn, WA, pastatyti bendruomenės ir savanorių aukotojų lėšomis sukurtą Lietuvos 1000-čiui įamžinti skirtą kryžių, o šalia Portlande esančios katalikiškos Grotto koplyčios rymo garsaus dievdirbio Jono Muloko sukurtas ir 1962 metais pastatytas originalus medinis lietuviškas koplytstulpis, kurio priežiūra taip pat rūpinasi mūsų bendruomenė.

Ne paslaptis, kad sunku išlaikyti, metams bėgant, tą lietuvišką dvasią, tą dalelę gimtosios šalies Lietuvos, tarsi amžinai gyvą ugnelę savo širdyje… Dauguma išeivijos lietuvių nueina lengviausiu keliu, – paprasčiausiai atsiriboja nuo vietos lietuvių bendruomenių, gyvena savo ramų, saugų gyvenimą, bando kuo greičiau asimiliuotis su gyvenamąja aplinka, bendrauja tik su biznio partneriais ar kitais naudingais žmonėmis, bet kokia kaina siekdami išsvajoto tikslo: užtikrintos karjeros arba viskuo aprūpinto gyvenimo…

Tą sekmadienio popietę pas Giedrę ir Vilmantą Babarskus susirinkę žmonės tikrai nebuvo vieni iš tų, abejingųjų savo kilmei, savo šaknims ar lietuviškajam paveldui… Visi nuoširdžiai dėkojo šio nuostabaus projekto autoriams – Aistei ir Augustinui Žemaičiams, domėjosi projekto ateities planais ir perspektyvomis, siūlė savo idėjas, uždavinėjo begales klausimų… To vakaro dvasia buvo tikrai ypatinga…

Negaliu nepaminėti ir kito labai svarbaus šio renginio momento – niekada nenuilstančio ŠALFASS pirmininko Lauryno Misevičiaus iniciatyva jau turime galimybę rengti reportažus apie vietos lietuvių veiklą per LRT televiziją – štai ir šio įsimintino susitikimo metu Laurynas ėmė interviu, o Darius Kuzmickas filmavo medžiagą būsimoms LRT televizijos laidoms: pasisakė mūsų bendruomenės pirmininkė Giedrė Babarskienė, “Atžalyno” lituanistinės mokyklos direktorė Ernesta Ingelevičiūtė, jaunosios lietuvių išeivijos kartos atstovai Liepa ir Mantas.

Manau, įvykęs renginys tikrai nenuvylė tų, kurie susirinko tą popietę, – gavome progą prisiliesti prie labai įdomių faktų, bylojančių apie tai, kad iš tikrųjų mūsų, lietuvaičių, Amerikoje yra be galo daug! Ir kokie mes vis dėl to esame šaunūs ir vieningi ir kaip turime dižiuotis savo praeitimi, savo paveldu bei žmonėmis, kurie, negailėdami jėgų ir laiko, dirba vardan to, kad viskas, ką mums paliko praeities kartos, būtų sukaupta ir įamžinta. 

Nuoširdus ačiū mūsų bendruomenės pirmininei Giedrei ir visiems, kas dalyvavote,– ir ne tik už svečių iš Lietuvos priėmimą ir globojimą bei už suteiktą galimybę pabūti kartu, bet ir už tikrai lietuviškas vaišes: naminę duonelę, tradicinį kugelį, silkutę, šaltieną, kibinus, pyragėlius su grybais ir kitus skanumynus…