Birutei Vizgirdienei – 80-imt: apie meilės iššūkius, per ašaras prisijaukintą Lietuvą ir tai, ko gailisi

Amerikos lietuvė [iš Los Andželo] Birutė Vizgirdienė lapkričio 8-ąją paminėjo reikšmingą jubiliejų – 80-ąjį gimtadienį. Šią dieną buvusi operos solistė, labdaros fondų steigėja jau beveik 40 metų sutinka su savo sutuoktiniu verslininku, filantropu, buvusiu ilgamečiu Amerikos prekybos rūmų Lietuvoje pirmininku Rimtautu Vizgirda. Jubiliatė šypsosi – pūsdama gimtadienio žvakutes turės tik vieną norą, nes visa kita jos gyvenime – planai ir tikslai, kuriuos viliasi, kad pavyks įvykdyti.

„Esu tiek visko suplanavusi, kad tik svajoju, jog sveikata ir toliau būtų tokia pati gera. Noriu ir toliau visa širdimi džiaugtis gyvenimu“, – portalui Žmonės.lt prisipažįsta dosnia širdimi garsėjanti pašnekovė, spindinti tokiu pozityvumu, kurio norėtų pasisemti daugelis.

Gimtadienio išvakarėse su portalu Žmonės.lt B.Vizgirdienė kalbėjosi atvirai – apie beveik 50 metų kurtą gyvenimą Amerikoje, šokiravusius pirmuosius sugrįžimus į Lietuvą, per ašaras prisijaukintą muziką bei ne iškart užgimusią meilę Rimtautui Vizgirdai, į kurią spektiškai žiūrėjo net jųdviejų bičiuliai.

Birute, kokiomis nuotaikomis pasitinkate gimimo dieną?

Niekad nesureikšminau gimtadienių, tai ir nuotaika neutrali – atrodo, ta diena ateina ir praeina. Paprastai gimimo dieną sutinku kartu su vyru taip, kaip ir mėgstu – ramiai. Dažniausiai šventiškai pavakarieniaujame ir tiek. Manau, kad šis vakaras taip pat bus toks pat.

Tiesą sakant, nesijaučiu esanti tokio amžiaus, koks man šiandien sukako. Kaip tik šįryt perėjau mintimis per savo gyvenimą ir supratau, kiek aš dar mažai žinau. Kai būni jaunas, atrodo, kad viską moki, o metams bėgant supranti, kad labai klydai. Dabar svarstau, kad galėjau kur kas daugiau padaryti ir išmokti, bet to nepadariau. Dėl to šiek tiek gaila (šypsosi).

Dėl ko gailitės labiausiai? 

Yra keletas dalykų. Pirmiausia, gailiuosi, kad neišmokau skambinti pianinu. Nors dar nėra vėlu (juokiasi). Norėčiau išmokti juo groti, kad galėčiau išleisti visas savo emocijas. Dainuoti ne visada išeina, nes jei liūdesio guzas gerklėje, tai nepavyksta gerai sudainuoti, o prie pianino gali lieti ir pyktį, ir džiaugsmą, ir liūdesį. Visą spektrą emocijų… Iš tiesų, vaikystėje mokiausi groti pianinu, nes mano tėtis liepė mokytis, bet tuomet patingėjau, atrodė, kad groti man nereikia, o dabar atrodo kitaip (šypsosi).

Dar gailiuosi, kad vaikams taip dažnai, kaip dabar atrodo, jog to reikėjo, nepasakiau, kad myliu, kad taip dažnai neapkabinau. Nors tikriausiai tą jaučia visos mamos, kad ir kiek dėmesio skyrė savo vaikams.

Dar gailiuosi, kad neišmokau daugiau kalbų. Mano mama mokėjo šešias kalbas, o aš – tik tris. Norėtųsi daugiau. Bet dar laiko yra – gal pradėsiu mokytis kokią nors kalbą. Oi, dar tiek vietos yra tobulėjimui… 

Visą straipsnį skaitykite www.zmones.lt