Apie Mariją Gimbutienę esu kalbėjusi ne vieną kartą pačiomis įvairiausiomis temomis ir turiu prisipažinti, kad kalbėti apie jos darbus nėra lengva. Visų pirma todėl, kad ji jų parašiusi tikrai daug. Galima sakyti, kad ji straipsnius rašė karštligiškai. Žinoma, tai buvo jos darbo dalis ir įsipareigojimas. Kartais knygų rašymas užtrukdavo ne vienus metus, slėgė, kankino. Tačiau jos knygos, kurias ji vadino didžiosiomis, pasirodydavo ir pasiekdavo platų skaitytojų ratą. Jos straipsniai nagrinėja įvairias problemas ir žvelgiant į jų pavadinimus, stebina mokslininkės platus akiratis ir didžiulės ambicijos. Nežinau, ar yra žmonių, perskaičiusių visus jos straipsnius – manau, kiekvienas atsirenka tai, kas jam yra svarbu, o pasirinkimas tikrai didžiulis. Ji parašė 23 knygas ir daugiau nei 300 straipsnių. Sausio 23d. Marijai Gimbutienei sukanka 101 metai.

• 

Antra, vertinti Marijos Gimbutienės darbus sudėtinga ir dėl jos sukurtų hipotezių, sulaukusių ne tik teigiamos, bet ir neigiamos reakcijos. Čia pirmiausia reikia pažymėti jos ilgus metus brandintą hipotezę apie Senąją Europą ir Deivę Motiną, apie kurią pakalbėsiu vėliau.

Trečia, sudėtinga kalbėti apie Mariją Gimbutienę, nes jos dėstymo stilius ir minties raida balansuoja tarp mokslo ir literatūrinės kūrybos. Archeologams tai nėra savaime suprantamas dalykas, todėl jie dažnai trūkčioja pečiais. Iš tiesų, visi pripažįsta, kad Gimbutienės knygose pinasi archeologiniai faktai ir fantazija, noras matyti savotišką pasaulį, istorija, kuri yra graži ir romantiška. Iš tiesų, net ir patys kritiškiausi jaučiasi kiek sutrikę, nes visgi Gimbutienės tekstai turi įtikinamą galią. Jos darbai taip pat turi išliekamąją vertę, perduodamą iš kartos į kartą.

Kadaise, ėmęsis panašios užduoties, parašyti apie Mariją Gimbutienę, artimas jos giminaitis Bronys Raila rašė: ”Neseniai buvau paprašytas paruošti specialų pranešimą apie Mariją Gimbutienę, man neįprastu ir sunkoku požiūriu: papasakoti, ką žinočiau iš asmeniškos pažinties apie ją, kaip asmenį ar asmenybę…Na, šiek tiek gal ir žinočiau, bet vis dėlto man tai neįprasta tema. Ir pats požiūris kiek rizikingas. Galiu kai kur suklysti, o “asmeniškumai” būna ypač pavojingi nesusipratimų kivirčai. Bepigu Jums kitiems kalbėti apie Mariją, kaip mokslininkę jos profesijos ar viešosios veiklos duomenimis.”

Jo pirmasis įspūdis, pamačius Mariją jos namuose Kaune buvo šis: “Ji greitu tempu, labai temperamentingai paskambino kažkurią sonatą – kaip man tada atrodė, žymiai geriau nei mano pažįstamos jos amžiaus mokinės Kauno konservatorijoje ir tą pareigą atlikusi, tuoj dingo iš namų. Toks buvo mano pirmasis susipažinimas su Marija Birute Alseikaite. Ir žinot, anuomet pagalvoti, kad šitai mergytei kada nors vieną dieną pasidarys įdomūs paleolitiniai amžiai, patiks čiupinėti kaukoles, akmeninius kirvukus, sudužusias vazas, sagtis, apyrankes ir panašias iškasenas iš senų kapų, kad jai taps labai svarbios mitologijos ir mūsų baltų, senobinė praeitis – patikėkit, tai būtų buvęs visiškas absurdas.“

2021 m. nuo pat Gimbutienės gimimo dienos sausio 23 d. pripildyti įvairiausiais renginiais, paskaitomis, konferencijomis ir parodomis ne tik Lietuvoje, bet Paryžiuje ir JAV. Neabejotina, kad jaunoji karta po šių metų tikrai žinos, kas yra Marija Gimbutienė ir kuo ji yra svarbi Lietuvai ir pasauliui.

Visai neseniai duris pravėrusi tarptautinė paroda Lietuvos Nacionaliniame muziejuje „Deivės ir Kariai – Marija Gimbutienei – 100“, prie kurios nemažai teko prisidėti ir man, traukte traukia lankytojus o edukacinės ekskursijos kviečia apsilankyti moksleivių grupes. Trys parodos dalys: Deivės, Kariai ir Marijos Gimbutienės biografija turiningai atskleidžia šios išskirtinės asmenybės kūrybą ir mokslinį kelią, o archeologiniai radiniai iliustruoja jos darbus.

Taigi mes šiandien kalbame apie Mariją Gimbutienę Lietuvoje ir pasaulyje. Prieš pradedant kalbėti apie jos darbus, norėčiau, remdamasi prof. Egidijaus Aleksandravičiaus įžvalgomis, trumpai pakalbėti apie jos veiklą ir mokslininkės kelią jau atvykus į JAV, t. y. apie jos įsiliejimą į diasporos inteligentiją.

Tuo metu, kai Lietuva buvo okupuota, lietuvių diasporoje JAV Gimbutienės raštai turėjo nepaprastai didžiulę įtaką. Intelektualinė kultūra (nuo 1945 – iki 1990 m.) išeivijoje pasak Vytauto Kavolio yra nuotaika, suburianti apie save jąja gyvenančius, tai yra daiktų lukštenimas, kuris skleidžiasi pačiuose solidžiausiuose žurnaluose, susibūrimuose (Aidai, Metmenys). Kaip Gimbutienės kometa nušvito šitoje intelektualinėje plotmėje?

Jos brendimas ėjo tokiu keliu, kuris įsirėžė į visuomeninių srovių tarpusavio konkurencijos ir bendradarbiavimo ryšius. Ateitininkai būrėsi apie Aidus, kažkiek liberalioji pusė išsakė savo mintis Santarvėje (leidžiamas Londone) su A. J. Greimu ir B. Raila priešakyje. Tačiau didžiausias veikalas buvo Metmenys (nuo 1959 m.). Juose Gimbutienės tekstai buvo spausdinami su tikslu, mąstyti apie lietuvių tvermės, tapatybės prasmę, lietuvybę. Tai buvo liberaliojo tautiškumo grupė.

M. Gimbutienė pradeda Vilnijos Alseikų stipriai angažuotoje aplinkoje ir eina skautijos keliu. Dar jaunystės laikais ji aktyviai dalyvavo skaučių judėjime. Būdama skautė, ji prie Akademinės skautijos neprisidėjo, nes ji buvo Vilnijos korporacijoje (VDU), o dviejose korporacijoje pagal akademinių skaučių statutą, ji negalėjo būti. Santuokoje su Jurgiu Gimbutu jos ryšys su skautija stiprėjo (didžiosios universitetų idėjos riterių ordino), nes jis tapo vienu svarbiausių AS narių (šalia Broniaus Kvyklio, Aleksandro Pliaterio), tęsusių AS darbus. Visa tai buvo labai svarbu Gimbutienės požiūriams.

Skautai savyje ugdė toleranciją skirtingai galvojantiems, taigi Gimbutienė savo orientacija buvo skautiška. Ji išniro kaip moderuojanti asmenybė. Taip pat ji neabejotinai anksti pasiekė akademinių laimėjimų. Ji, kaip jauna ir gabi mokslininkė, buvo gerbiama Z. Ivinskio, A. Salio (į ją žiūrėjo su pagarba).

Cituoju jos profesoriaus iš Vilniaus universiteto laikų, profesionaliosios archeologijos Lietuvoje įkūrėjo Jono Puzino laišką, rašytą 1963 m. Gimbutienei: „Džiaugiuosi, kad sparčiai žengiate proistorės mokslo keliu. Esate tikrai laiminga, kad galite dirbti ir turėti po ranka puikią biblioteką. Iš lietuvių, atrodo, tik Jums ir Zenonui Ivinskiui susidarė geros darbo sąlygos. Tad iš visos širdies daug sėkmės!“.

Liberalus tautiškumas palankiai žiūrėjo į ją. Ji kviečiama kaip paskaitininkė į Šviesos susibūrimus, kurios nariai buvo jos amžiaus.

Iš AS ir skautiškos publikos diasporoje susiformavo nepriklausoma srovė, kuri 55-56 m. virsta studentų Santara, vėliau – Santaros-Šviesos federacija, kuri buvo susirūpinusi aukščiausios intelektualinės misijos siekimu savo tautos ir diasporos gyvenime su V. Kavoliu priešakyje.

Jie pabrėžė, kad jie yra neideologinė ir net ne organizacija, jų tikslas yra kurti laisvos minties apsikeitimo atmosferą, kviesti įvairiausius kalbėtojus ir Gimbutienė čia tampa labai aktyvi. Ji spausdino Metmenyse savo straipsnius apie jotvingius, baltų gyvenamus plotus, slavus, baltus ir mitologiją. Tuo metu jos rezultatai jau buvo žinomi angliakalbėje terpėje. Taigi diasporoje ji tampa intelektualiniame epicentre.

M. Gimbutienė buvo jungiantis, sutaikantis, tiltus tiesiantis asmuo. Dienoraščiuose ji aiškiai domisi politika, įvykiais Sovietų sąjungoje, tačiau ji apie tai tiesiogiai nerašo savo tekstuose. Ji konvertuoja savo požiūrius į savo tyrimus. Ji elgėsi labai atsargiai…motina, giminė, intelektualiai reikšminga, likusi okupuotoje Lietuvoje…

Gimbutienė sugebėjo būti viena tų kuri priklausė geriausių pasaulio karjerų grupėje. Ji aiškiai parodė, jog buvimas lietuviu ar lietuve netrukto, bet padeda būti blyksinčia asmenybe išeiti į tarptautinius sluoksnius ir savo darbuose įpinti lietuvybės elementus.

Marija Gimbutienė buvo vienintelė moteris mokslininkė išeivijoje, gavusi tiek daug apdovanojimų ir laimėjusi pripažinimą. Ji buvo tarsi įkvėpimo šaltinis kurti, skleisti žinią apie gimtinę, išlikti savimi. Topangoje, savo gražioje oazėje šalia Los Andželo, Marija Gimbutienė dažnai rengdavo kultūrinius susibūrimus, šventes. Čia skambėjo Vytauto Kavolio, Algirdo Juliaus Greimo, Henriko Nagio, Jono Meko, Algimanto Mackaus, Antano Škėmos, Rimvydo Šilbajorio, Antano Maceinos, Violetos Kelertienės, Bronio Railos ir kitų mintys, kartais virstančios karšta polemika. 1979 m. jos namuose viešėjęs ir Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų kartu šventęs kitas garsus vilnietis, būsimasis Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas pavadino Gimbutienę viena garsiausių lietuvių kilmės amerikiečių. Štai, ką jis rašo: – kad jūs matytumėt, ką lietuviai daro! Gimbutienė buvo dalis to lietuvių intelektualinio gyvenimo, peržengiančio emigracinio geto ribas.

Beje, sovietmečiu Lietuvoje Gimbutienės darbai turėjo įtakos, bet ne intelektualinėje plotmėje, nes joje nebuvo laisvės. Romuviečiai įkūnijo jos idėjas, bet veikė pogrindyje ir visa tai buvo labai užslopinta. Gimbutienės idėjos ir mitologijos raštai okupacijos sąlygomis skambėjo visai kitaip – tai buvo nukreipimas prieš katalikų bažnyčią. O neopagonys galėjo būti nukreipti prieš katalikybę. Visai kitaip buvo diasporoje, nors lietuvių intelektualinei publikai pagoniškoji mintis ne itin rūpėjo.

Taigi Marija Gimbutienė buvo nepaprastai svarbi veikėja lietuvių intelektualų bendrijoje. Kuo gi ypatingi Marijos Gimbutienės darbai?

Visų pirma, jos darbai garsūs atradimais archeologijos moksle. Marija Gimbutienė gebėjo drąsiai bei provokuojančiai formuluoti hipotezes bei supinti įvairias humanitarikos sritis, visų pirma folklorą ir rašytinį palikimą apie pagoniškus papročius. Pokalbyje su Norbertu Vėliumi ji sako: „Mano laimė, kad aš visą laiką domėjausi tautosaka, mitologija, domėjausi ne tiek materialine, kiek dvasine kultūra. Jeigu aš būčiau nepažinusi lietuvių tautosakos, mitologijos ar latvių mitologijos, tai kažin ar būčiau pasiekusi to, ką pasiekiau. Kita vertus, būdama archeologė, kasinėjau Italijoje, Graikijoje, Jugoslavijoje, važinėjau po Europos muziejus, turėjau visai kitą pasiruošimą negu kalbininkai, kurie sėdėjo prie rašomojo stalo. Reikėjo į daug ką pažiūrėti iš kito taško, o man likimas kaip tik ir davė tą kitą tašką. Turėjau progą kasinėti kaip tik tose vietose, kur kažkada buvo pats kultūros centras, net keista, kad ten dabar žmonės pjauna vienas kitą. Kai kasinėjau, gyvenau pasibaisėtinomis sąlygomis, o atkasdavom gražiausius namus, švarius, gerai prižiūrėtus, atkasdavom šventyklas, deives. Įdomu, kaip keičiasi istorija, kaip spirališkai kartojasi – nėra linijinio kilimo į viršų. Pakylama, paskui – destrukcija, paskui vėl viskas iš naujo.“

Taigi, rašydama apie pačius seniausius žmonijos laikus, ji nedvejodama teigė, jog archeologinių kultūrų interpretacijoms pagyvinti, reikia naudotis folkloru, kalbotyra ir mitologija. Tai gyva grandis, jungianti mus su išnykusiomis visuomenėmis. Gimbutienė įsitikinusi, jog pažinimo reikia ieškoti ne dar ir šiandien egzistuojančiose ikiindustrinėse visuomenėse Afrikoje ar Ramiojo vandenyno salose, o būtent folklore, atspindinčiame senųjų laikų pasaulėžiūrą. Būtent tai yra senoji grandis, siejanti mus su praeitimi.

Šis metodas buvo ir vis dar tebėra didelis netikėtumas archeologijos mokslui. Abstrakčiai kalbant, galima sakyti, jog Gimbutienė Eglės Žalčių karalienės mitą perkėlė ir įkūnijo savo Senosios Europos vizijoje. Moteriški pasakų, mitų ar dainų personažai persikėlė į Gimbutienės interpretacijas, taikytas archeologinėje medžiagoje. Todėl nenuostabu, kad jos tekstuose aptinkame tokius elementus, kaip pavyzdžiui deivės – gyvatės. Cituoju: : „Kai kurios šventyklos buvo skirtos deivei gyvatei. Tai rodo Kukutenio kultūros Sabatinovkos šventykla Moldovoje. Ji buvo namo pavidalo, kurio gale buvo altorius. Ant jo rastos 16 figūrėlių, pasodintų ant kėdžių, jų galvos panašios į gyvačių. Viena iš jų, matyt pati svarbiausioji, gyvatės rankomis laiko gyvatės pavidalo kūdikį“.

Kalbant apie šį unikalų radinių kompleksą Sabatinovkoje, reikėtų pažymėti, kad šiandien mes turime daugybę naujų versijų apie jo ir panašių radinių reikšmę ir apie pačias figūrėles, – tam reikia atskiros paskaitos – tačiau pasilikime dabar su Gimbutiene.

„Gyvatė, pasak Gimbutienės, buvo pagrindinė namų gyvybės energijos užtikrintoja, šeimos, gyvulių ir šeimos tęstinumo simbolis. Ji tęsia: „tikėjimas, kad užmušus namie žaltį mirs šeimos narys, gyvavo ir XX a. Lietuvoje. Čia žalčius dar ilgai laikė po namų pamatais ir maitino pienu. Gimbutienė nedvejoja, jog tikėjimas į magišką gyvatės karalienės karūną Europoje tebėra gyvas: kam atiteks karūna, tas žinos visas pasaulio paslaptis, ras užkerėtus turtus ir supras gyvulių kalbą.“

Manau, jog Eglės Žalčių karalienės istorija puikiai įsipina į šį gyvačių ir žalčių ciklą, o pati Eglė, kaip rūpestinga motina puikiai atspindi Gimbutienės aprašomą moters galią senosiose visuomenėse ir tikėjimuose.

Visa tai Gimbutienė įterpia į savo Senosios Europos hipotezę, privertusiai mokslo žmones suklusti. Juk kalbama apie Senosios Europos civilizaciją – iki šiol negirdėtą sąvoką. Deivės ir jų pasaulis – tai viena svarbiausių Marijos Gimbutienės stotelių jos mokslinių idėjų kelyje. Ji, kaip niekas kitas to meto archeologijos mokslą praturtino nauja mintimi apie tai, jog ilgus tūkstantmečius praeities visuomenės gyveno taikoje ir ramybėje. Šis idiliškas laiko tarpsnis, trukęs nuo 7 iki 3 tūkstm. pr. Kr. ir yra senosios Europos civilizacija.

Kas toji senoji Europa? Tai Egėjo ir Viduržemio jūrų regionai, o taip pat Europos pietryčiuose ir rytuose gyvenusių bendruomenių erdvės, kurias mes vadiname archeologinėmis kultūromis. Senąją Europą Marija Gimbutienė siejo su žemdirbystės ir sėslaus gyvenimo būdo pradžia bei suklestėjimu, gyvulių auginimu, keramikos lipdymu, namų statyba, amatų ir prekybinių ryšių išsivystymu, o svarbiausia – simbolių, kuriuos ji pavadino raštu, atsiradimu. Daugiasluoksnėse gyvenvietėse sparčiai daugėjo gyventojų. O šie lipdė ne tik puodus! Jie savo rankomis kūrė moters figūras ir skulptūrėles. Tai Deivės – senosios Europos žmonių tikėjimo ir vienybės simboliai.

Tačiau šiam pasauliui buvo lemta žlugti. Marija Gimbutienė įžvelgė karingų, ginkluotų Kurganų kultūros žmonių skverbimąsi iš Eurazijos stepių į senąją Europą. Šios gentys paliko ryškų pėdsaką ankstesnių kultūrų palikime – prasidėjo naujas, permainingas priešistorės etapas.

Deivės – tai Marijos Gimbutienės hipotezės pagrindas,- tūkstančiai moters kūną vaizduojančių figūrėlių, kuriomis ji naudojasi, dėliodama spalvotus akmenėlius savo kuriamame paveiksle. Šimtus jų, saugomų muziejuose ar rastų jos kasinėjimų metu, Marija Gimbutienė įvertino savo skvarbiu žvilgsniu ir nusprendė: tai Deivės! Platūs, paryškinti sėdmenys, krūtys, pilvas,– tai moters kūno elementai, simbolizuojantys amžinąsias vertybes, be kurių neįsivaizduojamas naujos gyvybės atsiradimas. Įsijautusi į figūrėlių vizualinį paveikumą, Marija Gimbutienė jas įpynė į archeologinį kontekstą ir visa tai susiejo su tikėjimu, kurį ji pavadino Deivės religija. O tai buvo itin drąsus žingsnis archeologijoje, nes apie religiją tuo metu mažai kas tekalbėjo. Kaip rašo Vytautas Kavolis, „ji buvo laiminga tarp mokslininkų. Jai vienintelei XX a. pavyko atrasti ir aprašyti ištisą iki tol neatpažintą civilizaciją“ .

Dar iki kūrybinio laikotarpio, skirto Senajai Europai ir deivių mitologijai, Gimbutienė viena pirmųjų po karo išdrįso prabilti apie žmonių migracijas. Ji suformulavo Kurganų hipotezę – vieną iš indoeuropiečių kilmės aiškinimų, pagal kurį Eurazijos stepių žmonės greičiausiai kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Jie buvo klajokliai gyvulių augintojai, ginkluoti ir karingi. Gimbutienė kurganų kultūrą suskirstė į keturis vienas po kito ėjusius periodus – migracijos bangas. Šių jau 5 tūkstm. pr. Kr. prasidėjusių migracijų pasekmė – Senosios Europos asimiliacija, naujų bendruomenių grupių formavimasis ir kultūrinė transformacija arba, kitaip tariant, suindoeuropietinimas . Į šį kontekstą Gimbutienė įterpė ir baltų formavimosi klausimą, parašė monografiją apie baltus, kuri vėliau buvo išversta į daugelį Europos (ir net japonų) kalbų. Pastarojo dešimtmečio tarpdalykiniai tyrimai, ypač DNR klausimas, vėl sugrįžo prie Marijos Gimbutienės idėjų ir patvirtino žmonių judėjimo iš Rytų link Šiaurės Europos hipotezę.

Kalbant apie Marijos Gimbutienės indėlį mokslui, pirmiausia reikėtų pamėginti suprasti, kas ją skatino imtis temų, tokių kaip taikios Europos paveikslas bei migracijos. Šarūnas Milišauskas, rašydamas apie Marijos vaikystės ir jaunystės metus, jos idėjas sieja su asmeniniais išgyvenimais ir Lietuvą ištikusia politine katastrofa. Jo nuomone, idiliškas Europos paveikslas kontrastuoja su lenkiškomis įtampomis Vilniuje, o vėliau ir šalies priverstine sovietizacija. Nepamirškime, jog kone visuose jos darbuose apie deives ir Senąją Europą, svarbiausias atsparos taškas yra tai, kas atsinešta iš gimtinės, pirmiausia – lietuvybės idealizmas. Marijos Gimbutienės mokslinė pasaulėžvalga radosi tautinio nacionalizmo prisodrintame Vilniuje. Jau tada, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ar Kazio Šimonio paveikslų dvasioje, gimė pirmieji tekstai apie senuosius, ikikrikščioniškos Lietuvos papročius ir paveldą. Ji – toji tyrėja, kuri neapsiribojo tik savo kasinėjimais – save ji taikliai pavadina archeologe, neužsikasusia vien tik žemėje. Lietuvoje dirbantys archeologai Mariją Gimbutienę vertina dėl jos bandymo, įtraukti Lietuvos medžiagą į Europos kontekstą, matyti esminius dalykus, nežaidžiant su smulkmenomis. Kitaip tariant – ji išsiskirtina savo vakarietišku mąstymu ir metodais.

Visgi, Marija Gimbutienė mokslo pasaulyje išsiskiria viena svarbia savybe – interpretacinio mąstymo intensyvumu ir stipraus poetinio jausmo turėjimu. Jos vėlesni darbai, ypač lietuviškoji knyga apie baltus, atspindi jau šiek tiek anksčiau įsisiūbavusią lietuvių poetų kūrybos bangą, kurių atstovus Vaidotas Daunys vaizdžiai vadina „ kultūros archeologais“. Juk iš tiesų. Sigito Gedos kūryba ne kartą buvo patekusi į garsios vilnietės rašytojos ir redaktorės Aldonos Liobytės globą, o Liobytė, kaip žinia, augo toje pačioje vilnietiškoje kultūrinėje terpėje kaip ir Marija Gimbutienė. Taigi romantizmas, tautinės savimonės stiprumas, vokiška archeologijos mokykla, milžiniškos bibliotekos JAV ir beribiai archeologijos klodai ten, Europoje, leido Marijai Gimbutienei improvizuoti ir kurti savo archeologijos poeziją.

Taigi, kas lėmė Gimbutienės sėkmę? Šių dienų specialistai, kalbėdami, apie tai, kaip pagauti sėkmę, mini kelis svarbius aspektus: užsidegimas arba darbas su meile, pasitikėjimas savimi ir kantrus darbas. Visi šie kriterijai tinka ir Marijai Gimbutienei.

Nežinau, ar galime kalbėti apie tikrą jos sėkmę, nes MG išgyveno daugiau kritikos, nei pagyrų. Manau, kad sėkmė jai labiau šypsojosi Europoje, ypač Rytų Europoje, pvz. Rusijoje. Europą ji vadina savąja žeme. Dirbdama JAV ji naudojosi viskuo, kuo galėjo, ypač milijonus knygų turinčiomis bibliotekomis, padėjusioms jai išeiti į pasaulį ir į viską žvelgti iš tolimesnės perspektyvos. Ji siekė būti toliau ir aukščiau, o tam, be abejonės, reikėjo gebėti sintetinti, pastebėti kitų ribotumą…Taigi Europa – jos namai, o konferencijas ir išvykas ji žaismingai vadina „uliavojimu“. MG pažymi, jog jos studijos ar straipsniai cituojami lenkų, rusų, čekų ir kitomis kalbomis (deja, ne lietuvių)…

Jos stiprioji pusė buvo indoeuropeistika. Ji pasakoja, kaip indoeropeistikos konferencijoje, kurioje buvo apie 20 lingvistų ir pora archeologų, buvo visų dėmesio centre ir žinoma vienintelė moteris. Tada ji suprato, kad jos indoeuropiečių kilmės ar protėvynės nustatymas yra visiškai priimtas ir patvirtintas kitais duomenimis. Kolegos jai rodė jos straipsnių atspaudus su pribraukytais ir kone mintinai išmoktais jos sakiniais . Pati ji į tai žiūri, kaip į tam tikrą nuotykį: ėmė ir kažkaip netyčia pataikė į sferą, kuria daug kas domisi.

Taigi galima pabrėžti jos intuiciją ir žinojimą, kur ir kaip veikti, siekiant įgyvendinti naujus iššūkius. Ji žinojo, ką gali pasiūlyti, nebijojo tai daryti. Jos karjera JAV prasidėjo nuo vertimų iš vokiečių ir kitų kalbų. Darbą Peabody muziejuje ir Harvardo universitete gavo tik tuomet, kai pasižadėjo parašyti studiją apie Rytų Europos priešistorę, vėliau – Bronzos amžių. Žymiai vėliau ji prisimena tai kaip košmarą, vadina šias studijas baisiomis knygomis ir džiaugiasi, galėdama tęsti darbus savo malonumui – pavyzdžiui, apie meną: atrodo, tarsi bendrauja su gyvais žmonėmis, kurie gyveno ir kūrė prieš 7000 metų.

Manau, jog įsitvirtinti jau padėjo ne tik darbštumas, bei gebėjimas oru atsiskirti nuo aplinkos ir dirbti, bet ir jos charakteris – gebėjimas nemirktelėjus įtikinti pašnekovą, jog tai, ką ji daro yra be galo svarbu. Jai pavykdavo gauti įvairiausias stipendijas, finansavimą kasinėjimams. Būtų labai įdomu paskaityti šiuos dokumentus: kaip ji motyvuoja, kaip paaiškina savo projektų svarbą ir tt.

Ar Gimbutienė buvo vienintelė moteris, savo srityje pasiekusi tokių rezultatų? Jos laikmetyje JAV buvo aktyvių archeologių, pavyzdžiui Linda Schreiber Braidwood; Frederica („Freddy”) Annis Lopez de Leo de Laguna – pirmoji moteris, išrinkta į nacionalinę mokslų akademiją; Amerikos antropologų asociacijos prezidentė; apdovanota Pensilvanijos universiteto medaliu (tyrinėjo Aliaskos vietinių genčių palikimą, Jakutijos bendruomenes).

Norėtųsi paminėti ir anksti mirusią (54 m.) Buffalo universiteto profesorę Marian Emily White, muziejaus įkūrėją.

Visos šios moterys stengėsi gauti daktarių laipsnius ir buvo pionierės šioje srityje. Tačiau nepamirškime, kad Gimbutienė į JAV atvyko jau su savo filosofijos daktarės diplomu, tačiau čia sunkiai buvo pripažintas.

Tačiau dar studijų laikais Vilniuje pasireiškęs Marijos Gimbutienės polinkis į praeities veiksnius žvelgti abstrakčiai, juos matant kaip visumą, padėjo jai mokslininkės kelyje. Štai, ką ji rašo, įteikusi knygos „Baltai“ rankraštįį „Mokslo“ leidyklai: […] nesijaučiu, kad būtų darbas baigtas. Turbūt niekad taip ir negalima jaustis, nes perfekcija sunkiai pasiekiama.“. Ir tikrai, M. Gimbutienės darbai – ne tik ši knyga – yra veikiau pasakojimai, nei analitinės studijos. Čia slypi M. Gimbutienės, kaip mokslininkės, karštligiškai rašančios tekstus, metodas: nesigilinti į smulkmenas –- mat ji neturėjo kantrybės analitikai. Ji kūrė, kaip pati sako, – aukštesnės rūšies sintetinimo darbus.

Agnė Čivilytė
Lietuvos istorijos institutas
Vilnius
civilytea@gmail.com