Laisvės gynėjų dienos minėjimas Portlande

O, mano Lietuva tėvyne,

Kokia stipri buvai,

Kai Sausio tryliktą sustojus,

Visam pasauliui pasakei:

Mes esame labai vieningi,

Nebaisūs tankai, nei kariai,

Ir atėjūnai čia – nereikalingi,

Mes – Nemuno šalies vaikai…

1991 m. sausį Lietuvai patyrus sovietų karinę agresiją, tūkstančiai Lietuvos žmonių drąsiai gynė atkurtą Lietuvos Nepriklausomybę. Dvasios stiprybės ir nenugalimo ryžto kupini beginkliai žmonės stojo prieš sovietų agresoriaus tankus ir automatus. Nuo sovietų agresoriaus žuvo 14 Lietuvos laisvės gynėjų, šimtai jų buvo sužeisti. Svarbiausia tomis dienomis buvo žmonių susitelkimas šio pavojaus akivaizdoje. Vienybės simboliu tapo Nepriklausomybės aikštė, kurioje prie laužų daugelį dienų ir naktų budėjo iš visos Lietuvos atvykę žmonės.

Kasmet Sausio 13-oji mums primena iškovotą pergalę – Lietuvos laisvę ir jos didvyrius – laisvės gynėjus ir stiprina tikėjimą Lietuvos ateitimi.

Jau tapo gražia tradicija, kad Portlando Lietuvių Bendruomenė irgi savaip pažymi Sausio 13-ąją – kasmet išsiruošia į žygį pėsčiomis, dažniausiai dvi valstijas – Vašingtono ir Oregono – skiriančios Columbijos upės pakrante. Tad ir šiemet išlaikėme sau duotą žodį, neleisdami šiai tradicijai užgesti… Ir visai nesvarbu, kad šiemet, kaip niekad, mūsų žygeivių komanda buvo tikrai kukli savo dalyvių skaičiumi. Manau, nesuklysiu, šmaikščiai ją pavadindama: “Dvi Gražinos, vienas Jonas ir Laurynas – kapitonas”. Tiesa, dar turejome šaunų augančios jaunosios kartos atstovų ketvertuką: Mantas, Kaya, Anthony ir jo sesutė Anna irgi didvyriškai atlaikė gana nelengvą žygį pėsčiomis. 2 mylios pirmyn ir atgal (viso labo 4) – tikrai pagyrimo vertas rezultatas keturmečiui Anthony bei jo penkiametei sesutei Annai bei septynerių Kayai.

Turiu pripažinti, kad, nors mūsų žygeivių kompanija ir nebuvo didelė, bet užtai labai smagi ir draugiška. Oras pasitaikė gana puikus pagal vietos šiaurės vakarų pakrantės standartus: nors saulutė šyptelėjo pro debesėlio kraštą tik pačioj pradžioj mūsų kelionės, o vėliau – jaukiai pasislėpė pilkų debesėlių pataluose, dažnas mūsų svečias ir palydovas Vašingtono lietus tą sykį nusprendė pailsėti nuo kasdienio savo darbo, tad netrukdomi “sausai” nuėjome visą kelią iki pat naujai besikuriančios komercinės Vankuverio miesto dalies Kolumbijos upės pakrantėje, pakeliui, besigrožėdami upe plaukiančiais burlaiviais ir žuvėdrų salto virš vandens.

Na, o koks gi žygis be pabaigtuvių? Ačiū šauniesiems Gražinai ir Jonui Bračiuliams, kurie pasiūlė po tokios ilgos kelionės pasisvečiuoti jų namuose ir pasivaišinti lietuviškais bulviniais blynais. Žinoma, visiems ši idėja labai patiko ir, sugužėję į svetingus Gražinos ir Jono namus, griebėmės darbo: skutom bulves, ruošėm tarkius, pjaustėm lašinukus spirgučiams, kaitėm virdulį kvapnios arbatos puodeliui. O po tokios sočios ir skanios vakarienės dar ilgai nesinorėjo skirstytis: prisiminėm anuos įsimintinus laikus, kai Lietuva stovėjo prieš nelengvą dilemą; pasirinkti nepriklausomą kelią į laisvą rytojų, ar toliau išlikti vasalais vyresniojo brolio šešėlyje, atsitvėrus nuo viso pasaulio geležine uždanga.

Ne vienas laisvę mylintis lietuvis padėjo galvą už tai, kad Lietuvą pagaliau išsivaduotų iš sovietinio jungo. Amžina šlovė didvyriams – jų auka niekada neliks užmaršty.

Ačiū visiems, kas susirinkote šiandien pabūti kartu.

Gražina Kazilienė, Portlando Lietuvių Bendruomenės atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene.