Seminaras apie dvikalbystę ir vyriausiųjų mokinių pasisakymai tema „Kas aš esu?“ Los Andželo lituanistinės mokyklos seminare

PIRMOJI KONFERENCIJOS DIENA

Sausio 22-23 dienomis Los Angeles šv. Kazimiero mokykla organizavo dviejų dienų mokytojų konferenciją. Atvyko mokytojos iš Kolorado bei Filadelfijos lituanistinių mokyklų. Pirmą dieną vyko pokalbis su mokiniais ir tėveliais, kurį pravedė viešnia iš San Francisko, lituanistinės mokyklos „Genys“ vadovė ir ilgametė mokytoja Aistė Siaurytė Solly.

Lietuviai, gyvenantys JAV ar kitose užsienio šalyse, yra dvikalbiai, dažnai ir trikalbiai. Kodėl turėtų būti svarbu būti dvikalbiu? Kodėl yra gerai, kad kalbam, suprantam, rašom ir skaitom lietuviškai? Tokie ir kiti klausimai buvo gvildenami kartu su vyriausiais mokiniais, jų tėvais ir mokytojais.

Prelegentė Solly prisipažino, kad ji tampa kitu žmogumi, kai bendrauja lietuvių kalba. „Tiesiog yra kita erdvė lietuvių bendruomenėje“- teigė ji. Dvikalbystė turi prasmę. Kalbėtoja rekomendavo perskaityti Loretos Vilkytės knygą „Kaip padėti vaikams užaugti dvikalbiams“. Knygoje autorė rašo: „Dvikalbystė išplečia pažiūras, tampi tolerantiškas, lanksčiau mąstai, nesi tiesmukiškas“. 

Mokytoja Aistė davė praktinių patarimų kaip išsaugoti ir puoselėti dvikalbystę:

Pirma – įjungti kalbą į kasdienybę. Tarkim, važiuojant automobiliu klausinėti ką mato vaikas? Kokios spalvos?

Antra – pasakoti istorijas, panaudoti rečiau girdimus žodžius.

Trečia – užduoti vaikams konkrečius klausimus, bendrauti skirtingom temom.

Ketvirta – perspėti giminaičius Lietuvoje, kad nekritikuotų, neįžeistų vaikų pastangų.

Penkta – netaisyti klaidų, bet geriau duoti pavyzdžius.

Šešta – vengti vaikiškos kalbos, stengtis kalbėti ilgesniais sakiniais.

Septinta – visos kalbos vertinamos ir naudojamos. Naudoti vertimo iš vienos kalbos į kitą pratimus.

Po pertraukos vyko mokinių/tėvelių simpoziumas „Kas aš esu“. Mokytoja Vitalija Virbukienė moderavo šią dalį, pirmiausia pasveikindama JAV Švietimos Tarybos vardu visus mokinius ir primindama, kad jie ne vieninteliai, kurie susirenka mokytis šeštadienio rytais. Per visą Ameriką yra tūkstantis aštuoni šimtai mokinių, besimokančių lituanistinėse mokyklose.

Nuoširdūs mokinių pasisakymai:

• Vaiva Puodžiūnaitė pasidalijo, kaip jos gyvenimas paženklintas negalia, kaip ji norėjo būti kaip Kelly Clarkson. Vaiva atrado, kad ji gali mesti rutulį, laimėjo Kalifornijos valstijos čempionatą ir dabar ruošiasi 2028 -ų metų paralimpinėms žaidynėms.
• Airija Donovan pasidžiaugė, kad lietuviškoje aplinkoje niekas klaidingai neištaria jos vardo. Ji yra girdėjusi Ariana, Arija ir net Area. Airija gavo šį vardą, nes jos tėtis – airis ir jai patinka jos vardas, nes labai unikalus.
• Ema Klimauskaitė pasvarstė kur yra jos tikrieji namai? Ar ten kur yra jos daiktai, ar kur gyvena seneliai? Skrisdami į Lietuvą Emos tėveliai vis sako: „Skrendam namo!”. Tikrieji namai – kur šeima – Lietuva.
• Maximus Vytautas Bruožis papasakojo apie savo senelį Vytautą Čekanauską, kuris 33-is metus atstovavo Lietuvą, dirbdamas kaip Garbės konsulas. Nors Maximui buvo tik 4 metai, kai senelis mirė, jis gerai prisimena, kaip konsulas su visais elgėsi oriai, priimdavo garbingus svečius, turėjo plačius ryšius. Svarbiausias dalykas seneliui buvo šeima.
• Kayus Remeika pristatė save esąs lietuvis, amerikietis ir studentas 6-ias dienas per savaitę. Jis aktyviai įsitraukęs į jaunų karininkų programą (ROTC) ir planuoja tapti vaistininku arba advokatu. Pasak Kayaus, jis turi bent 10 metų sudėlioti savo gyvenimą.
• Gabia Paliulytė pasidalijo, kad ji yra lietuvė, tinklininkė. Jos gyvenimas susideda iš skirtingų dalių, turi draugus su skirtingais pomėgiais ir tai padaro jos asmenybę unikalia. Citata: “Ne visi turi tokią bendruomenę, kaip mūsų”.
• Karina Konstantinavičiūtė užaugo su seneliais ir jų blyneliais. Ji šiltai papasakojo Rolando ir Danutės Giedraičių mylimos santuokos istoriją.
• Emma Garbish pasidžiaugė, kai buvo “namų areštas”, tai yra kai sėdėjom visi namie pandemijos pradžioje, ji nešvaistė savo laiko. Emma išbandė piešimą, įvairius muzikos stilius ir netgi sukūrė muzikos grupę.
• Darius Hayden papasakojo savo prisiminimus, kai būdamas 4-ių metų buvo įvaikintas iš Lietuvos. Šilti prisiminimai praleidžiant pirmąsias dienas su mama Gaile ir nauji atradimai, atvykus į Ameriką.
• Antanas Reivydas pristatė save kaip keliautojas. Su šeima jis aplankė Lietuvą, Vokietiją. Kelionės praplėtė jo kultūrinį akiratį bei supratimą apie nuolankumą.
• Julius Čelkis praleidžia atostogas Kaune. Be pasivaikščiojimų po Laisvės alėją ir cepelinų, koldūnų, Julius rinko žemuoges miške, žvejojo ir važinėjosi dviračiais net ir per smarkų lietų.

Savo mintimis „Kas aš esu“ pasidalijo ir 3 tėveliai: Tara Barauskaitė, Miranda Petronėlė Franken Donovan ir daktaras Aidas Matis.

ANTROJI KONFERENCIJOS DIENA

Konferencijos antroji diena prasidėjo privačiomis šventomis mišiomis, kurias aukojo kunigas Virginijus Grigutis, šiuo metu dirbantis Vokietijoje Vasario 16-tos gimnazijoje.

Los Andželo lituanistinės mokyklos vedėja Marytė Newsom pasveikino visas mokytojas – vietines ir viešnias iš Kolorado bei Pensilvanijos. Pasidžiaugėm kad į konferenciją atvyko Lietuvos Respublikos generalinė konsulė Los Andžele Laima Jurevičienė.

Kiekvienas konferencijos dalyvis turėjo atsinešti kokį nors daiktą, kuris pristatytų jo kaip žmogaus asmenybę. Mokytojų ir svečių unikalumas ir kūrybingumas buvo pritrenkiantis. Jie atsinešė nuotraukas, gintarinį medį, Marijos statulėlę, auksinę paukštę, užrašų knygutes, močiutės rašytą atvirutę, padėklą arbatinukui, spalvotus pieštukus, knygą, lino raižinius. Dalyviai nuoširdžiai pasakojo apie save ir taip iškart mūsų grupė „susicementavo”.

Mokytoja Sigita Newsom pravedė gyvą – interaktyvią pamoką tema “Kas aš esu”.  Mokytojoms buvo padalinta knygelė, kurią reikėjo užpildyti, lapas po lapo, aptariant viena su kita ar pasidalijant visiems. Ši pamoka buvo labai naudinga, nes mokytojos gali panaudoti šią knygelę tiek jaunesniems, tiek ir vyresniems mokiniams.

Sigita pabrėžė, kad kiekvienas mokinys nori ir turi žinoti, kad mokytoja jį žino, supranta. Mokiniai nori ir tikisi, kad mokytojai juos prakalbintų, paklaustų. Negalim pradėti pamokų, jei mokiniai neturi džiaugsmo, nesijaučia saugūs.

Antroji prelegentė – San Francisco lituanistinės mokyklos vadovė Aistė Solly kalbėjo tema “Dvikalbio/daugiakalbio mokinio vystymasis, kalbos raida ir ugdymo ypatumai”. Mokytoja Aistė pateikė daugybę faktų ir mitų apie dvikalbystę.

Faktas- visi vaikai, net ir turintys vystymosi ar mokymosi sutrikimų, gali išmokti keletą kalbų. 

Mitas – dvikalbio vaiko vystymasis vėluoja.

Faktas – šeimos turėtų kalbėti tomis kalbomis, kuriomis kalbėdami jie jaučiasi geriausiai.

Mitas – vaikai išmoksta tik klausydamiesi.

Faktas – kalbų mokymasis yra aktyvus procesas, reikalaujantis daugybės situacijų, kurių metu vaikai galėtų bendrauti su aplinkiniais.

Mitas – dvikalbiai vaikai moka abi kalbas vienodai gerai.

Faktas – tai atsitinka labai retai. Viena kalba gali būti dominuojanti, kita kalbama rečiau – žinios silpnesnės.

Faktas – jauname amžiuje kalbos išmokstama lengviau, tačiau ir vyresni vaikai sugeba išmokti.

Faktas – kalbėjimas su girdimu akcentu nepadaro žmogaus mažiau dvikalbiu.

Antroji prelegentės Aistės pristatymo dalis vadinosi “ Dvikalbio vaiko vystymosi raida ir ypatumai”. Šioje dalyje ji pateikė keletą praktinių patarimų dvikalbėms šeimoms. Pirmiausia, tai nemaišyti kalbų ypač su vaikais nuo 0 iki 5 metų amžiaus. Nereikia nerimauti, jeigu vaiko žodynas mišrioje šeimoje plečiasi skirtingomis temomis, ar jei žodis daugiaskiemenis, vaikas pasirinks trumpesnį žodį. Nekoreguoti vaiko, bet geriau duoti pavyzdį. Dvikalbėje santuokoje turi būti abipusis noras išauginti dvikalbį vaiką. Netinka požiūris, kad tavo kalba prastesnė, o mano geresnė, tai kalbėsim mano kalba. Tėveliai turi planuoti ir kontroliuoti savo kalbinį indėlį kasdieniuose veiksmuose ir gyvenimiškose smulkmenose. Pavyzdžiui, skaityti pasakas dviem kalbom, daryti kartu namų darbus. Mokytoja Aistė užbaigė savo pristatymą šiuo teiginiu: ”Tikėtis užauginti dvikalbį vaiką neįdėjus darbo, tai lyg mėginti nuimti derlių nieko nepasėjus”. Ji paragino atsikratyti perfekcionizmo ir neproduktyvios kritikos.

Konferencijos pabaigoje viešnios mokytojos  pasidalijo patirtimi ir pasiekimais. Kolorado lituanistinės mokyklos mokytoja Aura Juškevičienė pristatė kokias šventes jie suruošė su mokyklos bendruomene.  Filadelfijos V.Krėvės lituanistinės mokyklos vadovė Irina Melikova pasidalijo kaip prakalbinti mokinius, grįžusius po atostogų.

Dėkojame JAV Švietimo tarybai, kad parėmė mūsų Vakarų pakrantės mokytojų konferenciją. Mokytojos pasimokė, pasidalino, pasijuokė, net ir ašarą nubraukė, bet svarbiausia buvo įkvėptos naujoms pamokoms, naujiems iššūkiams.

Akimirkos iš konferencijos nuotraukų galerijoje: