Auris Jarašūnas: „Mūsų nereikia bijoti!“

Truputį keista karo nuojautos persmelktame pasaulyje kalbėti ir apie kitokį nesaugumą, orumo praradimą ar net grėsmę sveikatai. Ir tai – tik dėl seksualinės tapatybės, kuri nebūtinai patinka visiems. Bet kodėl visi turėtų būti tokie pat? Amerikos lietuvis advokatas Auris Jarašūnas (51 m.) ir jo sutuoktinis Robbie Suttonas (44 m.) jau keliolika metų yra laiminga šeima, abu turi puikius darbus, daugybę draugų. Los Andžele būti gėjumi šiandien daug kartų paprasčiau nei Lietuvoje, kuriai jie nori perduoti žinią: „Mes normalūs. Mūsų nereikia bijoti.“

Auri, kaip jūsų šeima atsidūrė JAV? Jūs ten jau gimėte?

Mano tėvas Juozas gimė 1932 metais Darbėnuose, Šventosios girininko šeimoje. Metais už jį jaunesnės mamos Laimos šeima Kaune gyveno labai patogiai, nes jos tėvas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Braziulis buvo ten paskirtas. Kai 1940-aisiais užpuolė sovietai, senelis pulkininkas tuoj pat buvo uždarytas į kalėjimą. Jo žmona, žinodama, kas laukia, su dviem mažomis dukrytėmis atsidūrė vienoje dipukų stovyklų Vokietijoje. Per stebuklą senelis po pusmečio iš kalėjimo pabėgo, nors, sako, po kankinimų buvo labai pasikeitęs, bet sugebėjo surasti šeimą, ketverius metus visi kartu gyveno Vokietijoje, kol pasibaigus karui pasaulis nusprendė, ką daryti su dipukais. Maniškiai atsidūrė Amerikoje, Klivlande.

Auri, kaip jūsų šeima atsidūrė JAV? Jūs ten jau gimėte?

Mano tėvas Juozas gimė 1932 metais Darbėnuose, Šventosios girininko šeimoje. Metais už jį jaunesnės mamos Laimos šeima Kaune gyveno labai patogiai, nes jos tėvas – Lietuvos kariuomenės pulkininkas Juozas Braziulis buvo ten paskirtas. Kai 1940-aisiais užpuolė sovietai, senelis pulkininkas tuoj pat buvo uždarytas į kalėjimą. Jo žmona, žinodama, kas laukia, su dviem mažomis dukrytėmis atsidūrė vienoje dipukų stovyklų Vokietijoje. Per stebuklą senelis po pusmečio iš kalėjimo pabėgo, nors, sako, po kankinimų buvo labai pasikeitęs, bet sugebėjo surasti šeimą, ketverius metus visi kartu gyveno Vokietijoje, kol pasibaigus karui pasaulis nusprendė, ką daryti su dipukais. Maniškiai atsidūrė Amerikoje, Klivlande.

Tėvelio šeima buvo labai patriotiška, tad nuo sovietų taip pat bėgo į Vokietiją ir galiausiai tokiu pat keliu atsidūrė Klivlande. Tėvai ten lankė mokyklas, koledžą ir susitiko lietuviškoje parapijoje, abu priklausė Čiurlionio vardo ansambliui – kanklininkė ir dainininkas. Labai žaviuosi ta karta, jie atvyko į Ameriką nemokėdami kalbos, dienomis dirbo – mama skalbė ir lygino drabužius, tėvas restorane plovė indus, kad pragyventų, o naktimis mokėsi ir sugebėjo įgyti gerą išsilavinimą. Tėvas netgi tapo inžinerijos profesoriumi. Senelis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas, Amerikoje negalėjo rasti kito darbo, tad naktimis valė biurų pastatus. Tėvai iš Klivlando persikraustė į ekonomiškai stiprią ir saulėtą Kaliforniją, čia įsitvirtino, dalyvavo nemažos lietuvių parapijos veikloje. Čia gimėme ir mes su trejais metais vyresniu broliu Romu.

Norėjau tapti advokatu, tad pagal Amerikoje esančią tvarką Kalifornijos universitete pirmiausia įgijau anglų literatūros bakalauro laipsnį, paskui jau – teisės studijos. Negaliu patikėti, bet jau 25 metus esu advokatas. Ši specialybė gerbiama, gerai apmokama, nors darbo valandos – beprotiškos. Kai dirbau didelėse kompanijose, net kelerius metus esu negavęs nė dienos atostogų.

Su broliu buvote auginami lietuviais – su visomis šeštadienio mokyklomis, liaudiškais ansambliais, skautų stovyklomis?

Visa tai maloniai prisimenu, nors tada šeštadieniais labiau norėdavosi ne į lietuvišką mokyklėlę, kur literatūros mokė mano mama, o sportuoti su draugais amerikiečiais. Tarp mokytojų pasitaikydavo nepaprastų asmenybių. Pavyzdžiui, Bernardas Brazdžionis – iki šiol galvoje skamba eilės, kurias jis taip dramatiškai mums skaitydavo. Istoriją dėstė žymus partizanas, rezistencinių kovų dalyvis Mykolas Naujokaitis. Visi lankiusieji mokyklą priklausėme dainų ir šokių ansambliui „Spindulys“.

Vienas vyresniųjų šokėjų ir jaunimo vadovų buvo mums gerai pažįstamas Gintaras Grušas – dabartinis Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas. Pirmąsyk po ilgos pertraukos susitikome, kuomet su Robbie lankėmės Dainų šventėje Vingio parke. Ėjome takeliu su minia žmonių ir kaktomuša susidūrėme. „Gintarai?“ – „Auri!“ – „Galiu vadinti Gintaru?..“ – „Tu juk mane pažįsti iš tų laikų, kai buvau tik Gintaras.“ Šalia stovėjo Robbie, pristačiau jį kaip savo sutuoktinį. „Labai malonu susipažinti“, – angliškai pasisveikino Gintaras. Viskas buvo gražiai ir kultūringai.

Visą straipsnį skaitykite MOTERIS.lt