Paskutinis skambutis nuskambėjo keturiems Los Andželo lituanistinės mokyklos abiturientams
Prirašėte sąsiuvinius, perskaitėte knygas, juoką išbarstėte, vienas kitam pažvelgėte į akis, gal ir nepasakytų žodžių išsigandote…
Daugiau jau nekvies Jus skambutis šeštadienio rytais į pamokas lituanistinėje, jau neskubėsite…
Išeisite taip, kaip neseniai čia pirmąkart atėję, išmokę pirmą raidę parašyt…
Išeinate tokie jau dideli, o prieš gyvenimą tokie mažyčiai…
…Gyvenimą naują pradėsite…
2021-2022 mokslo metų abiturientai Airija Donovan, Benas Rosegard, Ema Klimauskas, Vaiva Puodžiūnaitė atsisveikino birželio 4 dieną su Los Angeles Šv. Kazimiero lituanistine mokykla.
AIRIJA DONOVAN
Aš šiandien noriu padėkoti savo šeimai ir mokytojams, kurie padėjo man pasiekti šiandienos vartus.
Kaip ir visi kiti, aš pradėjau savo kelionę kada buvau trijų metų vaikas ir nusitvėrusi mamos ranką, kuomett ji mane atvedė į naują ir nepažįstamą vietą. Nuo to karto kada aš buvau įtempta į keistą vietovę vardu „Kiškių Klasė”. Aš tuoj pat pasijutau truputį apraminta, nes pamačiau kitus vienmečius vaikus kaip ir aš, nes jie buvo taip pat susijaudinę. Šiek tiek stresas pranyko. Aš labai nemėgstu “kalbėjimų” – bet laikui bėgant pradėjau vertinti ir pamėgau lankyti šeštadieninę mokyklą, nors tai reiškė, kad aš turėsiu tik vieną laisvą dieną per savaitę, o ne dvi dienas, kaip turėjo visi mano draugai (ne lietuviai).
Viena iš ypatingų priežasčių kodėl aš mėgau lankyti lietuvišką mokyklą visus penkiolika metų, tai yra todėl, kad – šeštadieninė – buvo vienintelė vieta, kada visi teisingai ištarė mano vardą – Airija. Amerikonų mokykloje mano vardas dažnai buvo ištariamas neteisingai, …tačiau – ne šeštadienį! Gal skamba ir kvailai, bet man atrodo, kad daug žmonių laiko savo vardą savaime suprantamu dalyku. Aš myliu savo vardą. Jis yra unikalus ir turi ryšį su abiem mano tėveliais. Man patinka išgirsti mano vardą kai taria taisyklingai. Kartais mažiausi dalykai sudaro milžinišką skirtumą.
Žinoma buvo daug kliūčių pakeliui. Aš nemanau, kad buvo asmuo, kuris baigė mokyklą be jokios netikėtos asmeniškos dramos. Aš irgi pergyvenau. Bet jeigu yra vienas dalykas, kuris išmokė mane, būtent tai, kad iš mažos dalelės lietuvybės – tai yra atsparumas. Aš didžiuojuosi sunkiu darbu ir pastangomis, kurios atvedė mane prie šios mano gyvenimo dalies. Aš jaučiuosi ypatingai didžiai, kad aš mokiausi, tikėdama į save…ir nepasidaviau. Aš raginu visus drąsiai baigti viską, ką pradėjo visuose savo gyvenimo aspektuose. Jausmas pasiekti tikslą yra labai svarbus dalykas.
Dėkoju savo tėveliams, mokytojams ir visiems, kurie padėjo man pasiekti tuos tikslus ir tapti tuo, kuo aš esu šiandieną.
SVEIKINIMAI VISIEMS MANO MOKSLO KELEIVIAMS!
BENAS ROSEGARD
Esu dėkingas lituanistinei mokyklai, kad padėjo ir išmokino mane lietuviškai kalbėti! Ačiū, nes galiu suprasti ir kalbėti su močiute Lietuvoje (su Baba). Dabar geriau suprantu, kodėl kalba yra svarbi, nes jei nesusikalbėčiau, nebūtų artimo ryšio ir bendravimo.
Lituanistinėje mokykloje išmokau ne tik kalbą, šokį, tautišką giesmę, istoriją, bet ir autentišką skonį. Man labiausiai patiko lietuviškas maistas, nes pasijusdavau kaip Lietuvoje.
Dabar galiu pasakyti ačiū ir džiaugiuosi, kad mano mama padėjo ir stūmė šeštadieniais važiuoti į lituanistinę mokyklą.
Ačiū visiems mokytojams už kantrybę, pagalbą ir nuoširdumą!
VAIVA PUODŽIŪNAITĖ
Labas, aš esu Vaiva Puodžiūnaitė ir viena iš šių metų keturių abiturientų. Netikiu, kad aš keturiolika metų lankiau lituanistinę mokyklą, ir jau yra mano laikas atsisveikinti su ja. Iš tiesų, net nežinau džiaugtis ar liūdėti.
Lituanistinė mokykla yra dovana – dabar truputį daugiau suprantu, džiaugiuosi ir įvertinu, kuomet tapau vyresnė. Nuo kiškių darželio man buvo smagu kalbėti lietuviškai su klasės draugais, mokytojomis ir tėveliais. Žinojau, kad mokykloje ir namuose mes kalbame lietuviškai, bet nesupratau kodėl. Kai tapau vyresnė, aš pradėjau įvertinti šią “privačią kalbą”, kai kalbėjau su savo šeima ir mano draugai, kurie lietuvių kalbos nesupranta. Dabar visai kitaip žiūriu į lietuvių kalbos svarbumą. Lietuva yra viena iš mažiausių kraštų pasaulyje ir aš esu viena iš tų, kuri moka kalbėti labai sena ir brangia lietuvių kalba.
Viena iš svarbiausių dalių šios mokyklos yra direktorė p.Marytė ir mokytojos. Atsimenu, kai buvau maža, aš kartais išsigąsdavau ko nors arba rūpinausi kaip kiti vaikai su manimi žais arba šoks tautinius šokius. Bet nereikėjo ilgai rūpintis, nes visos mokytojos buvo tokios smagios ir malonios. Iš jų išmokau ne tik lietuvių kalbos gramatikos ir literatūros, istorijos, politikos, dainų ir šokių, bet ir apie priimimą, įtraukimą ir nepasidavimą. Esu visoms labai dėkinga už rūpestį, kantrybę ir supratimą.
Visi mano draugai iš įvairių klasių yra mėgstamiausia lituanistinės mokyklos dalis taip pat. Per keturiolika metų mes vienas kitą gerai pažinome, daug ką esame išgyvenę kartu, ir už draugystes esu labai dėkinga. Turiu ypatingą prisiminimą kai vienais metais aš sirgau namuose per savo gimtadienį. Mano klasės draugai ir mokytoja Aušra man paskambino ir smagiai padainavo “Ilgiausių metų”. Tas siurprizas mane labai pradžiugino. Nors iškeliausime skirtingais keliais ir jūsų labai pasiilgsiu, tačiau visada prisiminsiu kokios gražios buvo mūsų draugystės.
Prisimenu, kai su tautiniais rūbais mes dalyvavome tarptautinėse šv. Mišiose Los Angeles Katedroje. Buvo labai smagu stovyklauti Ateitininkų stovykloje Santa Barbara. Bet smagiausias dalyvavimas buvo, kai keliavome į Čikaga dainuoti Dainų Šventėje!
Šiandien turiu gerą progą pagalvoti kodėl ir kam esu dėkinga už lituanistinę mokyklą. Ir tada suprantu kodėl tėveliai mus visus čia kas savaitgalį veža. Visos mokytojos ir draugystės lituanistinėje mokykloje mums padeda stipriai užkurti širdyse tą meilę Lietuvai ir lietuvių kalbai, su kuria mes visada keliausime. Ačiū labai!
EMA KLIMAUSKAS
Kaip greitai bėga laikas… Iš tiesų šie žodžiai atrodo banalūs ir kiek pabodę, tačiau tikrai teisingi.
Labas, mano vardas yra Ema Klimauskaitė ir aš baigiau 12-tą klasę Lituanistinėje mokykloje. Atrodo ne taip ir seniai tėvai atvedė į mokyklos penktą klasę. Aš buvau labai supykusi, nes einu į mokyklą penkias dienas per savaite, o čia dar šeštadieniais reikės!… Nors ir nebuvau labai patenkinta, kad teks šeštadieniais mokintis, bet dėkoju tėvams. Mokykloje suradau drauges su kuriomis bendravimas nenutrūks ir po mokyklos. Turėjau galimybę išmokti daugiau apie lietuvių tradicijas ir kultūrą. Susipažinau su “Polka”, “Kepurine”, “Gyvataru” …
Nebuvau pavyzdinga mokinė, nes dėl savo užklasinės veiklos praleidau nemažai šeštadienių. Ačiū mokytojams, kad leido karteliais pavėluoti. Tikrai stengiausi neatsilikti nuo kitų mokinių. Atsakingai ruošiau namų darbus ir klausinėjau mamos ir mokytojų jeigu kažko nesupratau. Nors prisijungiau prie lietuviškos mokyklos gerokai pavėlavusi, tik penktoje klasėje, jau mokėjau skaityti ir rašyti, bet šeštadieniniai mokslai neleido man pamiršti, kas aš esu – aš esu lietuvė.
Aš patenkinta savo pasiekimais, bet prie to prisidėjau ne aš viena. Padėjo tėvai ir mokytojai. Noriu padėkoti mokytojoms Žydrai, Jurgitai, istorijos mokytojai Agnei už linksmas, įdomias ir informatyvias pamokas. Dėkoju mokytojai Vitalijai už jos supratimą ir pagalbą eiti iki galo. Ačiū Vaivai, Benui ir Airijai už praleistus šeštadienius kartu. Su jumis pamokos ėjo greičiau!
Klausiu savęs, kaip mano šeštadieniai atrodys kitą rudenį, suvokiu kad jie bus jau kitokie. Ką aš galvosiu apie lietuvišką mokyklą po dešimties metų? Manau, kad pasiilgsiu skambučio, kuris išleidžia mus namo po pamokų…
Šiandienos mokyklos skambutis ypatingas.
Sustok, įsiklausyk, – skambutis neeilinis.
Nors daugel syk girdėtas, – šį kartą – paskutinis!
Abiturientų išleistuvių akimirkos nuotraukų galerijoje:
Rėmėjai
