Nebijokime pakišti savo peties

Galbūt ne kiekvienam „Draugo” skaitytojui yra inoma, kad didžiųjų lietuviškos bendruomenės renginių, Dainų ir Šokių švenčių, sėkmė didele dalimi priklauso savo laiką ir lėšas aukojančių žmonių. Šventės organizatoriai dirba neatlygintinai „pasiskolindami” laiko, energijos ir finansinių išteklių iš savo šeimų ir profesinio gyvenimo. Tačiau yra ir dažnai nematoma armija, kuri lyg kruopelę prie kruopelės padeda surinkti šventės biudžetą ar nuveikti kalnus nesibaigiančių darbų darbelių. Kalbame apie gerąją šventės dvasią – rėmėjus ir savanorius. Šie žmonės yra šventės įkvėpimas ir stiprybė! Apie savanorius būtinai parašysime vėliau, o šiandien pasiteiravome keleto šventės rėmėjų, kuo jiems svarbi Šokių šventė ir kodėl jie ją remia. Nuoširdžiais ir šiltais atsakymais norisi pasidalinti su visais.

Los Andžele gimusiems ir užaugusiems Vaidai ir Algiui Mikuckiams vaikystė atrodė , kad Lietuva tilpo į Šv. Kazimiero parapijos kiemą. Vėliau, paauglystėje, atsirado galimybė dalyvauti Šokių šventėje Čikagoje, į kurią vykti teko traukiniu. Ši ilga kelionė ir pati šventė visam gyvenimui paliko neišblėstančių įspūdžių ir šilčiausių prisiminimų, padovanojo naujų draugysčių ir užaugino pasididžiavimą savo lietuviškomis šaknimis. Pasak gerb. Vaidos, šventėje apėmusius jausmus net sunku paaiškinti, nes „šokiai sujungia visus”.

Laikui bėgant ir trys šios poros sūnūs, Tomas, Andrius ir Tadas, „užsikrėtė” meile lietuviškam šokiui, o 1996 m. pirmąsyk drauge su tėvais dalyvavę Čikagoje rengtoje šventėje pajuto, kaip nuostabu būti lietuvių iš viso pasaulio būryje! Nuo to įsimintino renginio šeima nepraleido nė vienos išeivijoje rengtos Šokių šventės, o nuo 2003 m. taip pat dalyvavo ir Lietuvoje vykusiose šventėse. Vis tik labiausiai iš visų šeimoje tautiniai šokiai paviliojo Tomą, nuo jaunų dienų padėjusį „Spindulio” grupės vadovei Danguolei Varnienei, Vėliau, persikėlęs į Bostoną, Tomas ėmė vadovauti „Sambūrio” grupei. Galimybė ir užsidegimas semtis žinių iš žinomiausių tautinių šokių profesionalų leido jam pasiekti pačias šio meno šakos aukštumas – būdamas 31 -eri7, Tomas tapo jauniausiu istorijoje Meno vadovu Baltimorėje vykusioje XV Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventėje.

Mikuckių šeimai Šokių šventė – ypatingas įvykis, todėl jie kaip galėdami mielai prisideda prie pasiruošimų. Vaida Mikuckienė pasakojo, kad besiruošiant 2006 – aisiais Los Andžele vykusiai šventei pati patyrė, kiek daug lėšų ir darbo reikia įdėti, kad šventė įvyktų. Todėl ir dabar šeima nelieka nuošalyje, kai reikia išsaugoti per daug dešimtmečių nenutrūkusią galimybę „visiems suvažiuiti, pašokti ir pasidžiaugti lietuviškomis tradicijomis”, nes pagalbos ruošiant šventes, pasak gerb. Vaidos, visuomet reikia.

Tautinio šokio grožį, pasirodo, galima kokios nors ypatingos progos dėka. Taip nutiko ir veinam iš šventės rėmėjų Laurynui Misevičiui. Vakarų pakrantėje gyvenantis Lurynas prisipažino, kad niekada nebuvo didelis tautinių šokių mėgėjas, bet išeivijoje gyvenant viskas, kas lietuviška, įgauna kitokią prasmę ir tampa kur kas daugiau nei polka ar suktiniu. Tai yra neatsiejama mūsų kultūrinio paveldo, tautos tapatybės dalis. Laurynas pasakojo, kad per savo cestuves 2014 m. „beveik lietuviškame” Brush Praire kaime Vašingtono valstijoje su žmona Ingrida įsiliejo į „Aitvaro” tautinių šokių ansamblio gretas. svečiams ir savo malonumui sušokdami keletą šokių. „Gyvendamas Lietuvoje niekuomet nebūčiau pagalvojęs, kad tautinis šokis taps įsimintiniausia mudviejų vestuvių šventės akimirka, o vilkint tautunius rūbus man ir žmonai net ištrykš ašara”, – prisipažino pašnekovas. Į klausimą, kodėl paaukojo Šokių šventei Laurynas atsakė, kad remia visą lietuvišką veiklą pagal galimybes, o Šokių šventė yra išskirtinis renginys, be kurio lietuvybė Amerikoje būsų nebeįsivaizduojama. „Šokių šventės jau seniai išėjo už savo pieminės paskirties ribų ir tapo lietuvių bendruomenės tautinės tapatybės simboliu”, – sakė jis. Lauryno teigimu, dauguma šokėjų, emigravusių iš Lietuvos pastaraisiais dešimtmečiais, gimtinėje tautinių šokių nešoko, tačiau „atsidūrus už Atlanto užsiimti viskuo, kas kaip įmanoma labiau priartintų prie Tėvynės”.

Šokių šventės kai kuriems mūsų rėmėjams yra beveik legendomis apipinta romantiška šeimos istorijos dalis. Štai Linas Šepikas, kurio tėvai susipažino vienos iš švenčių metu, pasakojo, kas jų šeimoje Šokių švenčių visuomet laukiama ir joms ruošiamasi su dideliu užsidegimu. Linas šokių šventes palygino su puikiu lietuviškos bendruomenės žiedu, kai daugybės žmonių sunkus darbas ir kruopštūs pasiruošimai atsiskleidžia „pražysta” pasirodymo šokių aikštėje metu. Čia juntama stipri lietuvybės dvasia, kuri perduoda mūsų kultūrinį paveldą besikartojančiais gyvenimo ritmais. Šventės pralekia greitai, tačiau prisiminimai niekada neišblėsta.

Šventės rėmėju Linas yra todėl, kad tokie lietuviški susibūrimai jam padeda sustiprinti ryšį su protėvių paliktu paveldu, o taip pat leidžia geriau suprasti iš praeities atkeliavusias melodijas ir šokius, kuriuos viena po kitos šoka naujos lietuvių kartos. Vis kitame mieste rengiamos šventės yra priežastis , kviečianti keliauti, užmegzti nuostabių draugysčių ir dovanojanti įspūdžių visam gyvenumui. Išties, turbūt kiekvienas šventės dalyvis sutiks, kad turime šventes išsaugoti dar ne vienai ateities kartai!

Pirmąją savo šventę 1984 – aisiais atšokusi Clevelande, Nida Veitaitė-Purins prisipažino nepraleido nė vienos vėliau rengtos šventės. Būdama lietuviškos federalinės kredito unijos „Taupa” direktorių valdybos prezidente ir Bostono „Sambūrio” šokėj, gerb. Nida tikru lietuviškos dvasios puoselėjimo pavyzdžiu: iš savo tėvų perėmusi užsidegimą per šokį saugoti lietuviškas tradicijas, ji su draugais šoka tam, kad pagerbti protėvius ir išsaugoti tai, ką mums paliko jau išėjusios kartos. Džiugu, kad tėvų pavyzdžiu tradicijų neapleido ir jaunoji karta, neleidžianti užgesti lietuvybės ugnelei. Pašnekovė prisipažino nekantraiai laukianti po dviejų sunkių metų galop įvyksiančios šventės, kuri suteiks galimybę vė susitikti su gerais draugais ir pasidžiaugti lietuvišku šokiu.

Šokių šventes svarbu išsaugoti ir remti, nes jos, gerb. Nidos žodžiais, „šokis suburia ir suvienija pasaulio lietuvius bei sustiprina mūsų meilę Lietuvai”. Norisi tikėti, kad unikali 1957-aisiais išeivijos lietuvių pradėta tradicija gyvuos tol, kol Žemėje bus lietuvių.