Kunigas dr. Oskaras Volskis: drąsa tikėti, gyventi ir būti savimi

Prieš kokius 15 metų pirmą kartą išbandžiau ypatingai ekstremalius amerikietiškus kalnelius. Kadangi buvau paskutinis eilėje, beliko sėstis priekyje. Pradėjus vagonėliui judėti, supratau, jog teks matyti visą važiavimo eigą ir dinamiką: staigius kritimus, pakilimus, apsivertimus ir posūkius. Pradžioje išsigandau ir užsimerkiau, bet ėmiau sau svarstyti, kokia prasmė pirkti bilietą ir paskui sėdėti užsimerkus, jog galų gale reikia pratintis prie – pasaulio pabaigos!.. Buvo įdomi drąsaus žvelgimo į iššūkį patirtis ir pratybos (nerekomenduojama turintiems silpną širdį).

XII eilinio sekmadienio šv. Rašto skaitiniuose randame Jėzaus paraginimą: „Nebijokite“. Bet čia pat ir kitą paraginimą – „bijokite“. Būtent „nebijokite žmonių”, bet „bijokite […] pražudyti sielą […] pragare“ . Pirmame skaitinyje minimas pranašas Jeremijas baiminasi savo priešiškai nusiteikusios tautos, kuriai reikia skelbti „politiškai nekorektiškus“ dalykus, būtent tai, kas Dievui patinka, bet tautai nepatinka. Skaitiniuose girdima teisuolio psalmisto aimana, kuriam reikia iškęsti nedorų giminių atmetimą, patyčias ir persekiojimus. Apaštalas Paulius kalba apie Kristaus, naujojo Adomo, vienišą ir drąsų susigrūmimą su žmonijoje įsitvirtinusia nuodėme bei mirtimi, skelbiant Evangeliją, mirštant ant kryžiaus bei atnešant malonę daugeliui. Apibendrinant galima būtų tarti, kad kai kuriuos žmones gali aplankyti pranašų dalia: likti vieniems ir atmestiems su savo idėjomis ir siekiais.

Žmogus bijo kito žmogaus, bijo visuomenės – tai skamba tragiškai. Instaliuojame signalizaciją, statomės kameras, perkame ginklus, nes kitas žmogus gali būti pavojingas ar neparankus. Žinoma, yra daug liguistos baimės ir kvailos drąsos pavyzdžių (juokama, kad kai Dievas norėjo nubausti kiškį, atėmė jam baimės jausmą…). Kita vertus, vis labiau ideologiškai orientuotoje visuomenėje linkstama atmesti kitaip mąstančius ir kalbančius, neatitinkančius politinio korektiškumo kriterijų.

Ką gali padaryti nedraugiški žmonės, girdime kasdien iš žiniasklaidos pranešimų, žinome iš savo asmeninės ir istorinės patirties. Lietuvos partizanų pavyzdys, dabar ir ukrainiečių kova liudija, jog jie atsisakė bijoti amžino agresoriaus. Blogiausia, ką gali kitas žmogus padaryti, tai atimti gyvybę. Tuo tarpu Jėzus išskiria baimę dėl kūno ir sielos, ragina nebijoti tų, kurie atima kūno gyvybę, bet baimintis tų, kurie gali pražudyti sielą. Baimė prieš neteisų žmogų ar visuomenę gali paralyžiuoti ir užtemdyti sąžinę.

Kažkuris stalinistinių laikų rusų rašytojas yra pasakęs: „motinos ir Stalino – myliu ir bijau“. Tai pataikaujantys vergo žodžiai, kurie atskleidžia iš dalies tiesą, tačiau ir melą bei ligą: mylimą, artimą žmogų, galų gale Dievą mylime taip, jog bijome įžeisti ir jų netekti. Tai pagarbos tikrovė. Meilė ir baimė despotui yra psichinės ligos, Stokholmo sindromo, ar tiesiog melo apraiška, kai aukai atrodo ar vaidina, jog myli budelį. Šios dienos Dievo Žodis skatina susimąstyti, ar teisinga taip elgtis.

Baimė yra nuolatinė gyvenimo palydovė. Nieko nuostabaus, kad miške sutikta meška ar gatvėje plėšikas mus išgąsdintų. Kas suteiktų drąsos tokią akimirką? Ko gero turimas šautuvas ar bent miklios kojos. Kitose situacijose reikėtų kitų priemonių ir strategijų. Nugalėti baimę galime būdami  stipresni ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai bei dvasiškai. Lietuva nuogąstauja dėl agresyvios kaimynės iš Rytų, tačiau jai drąsos suteikia ne tik karinės sąjungos, savo pačios kariuomenė, bet visų piliečių dvasinė-moralinė laikysena, pasižyminti orumu ir aukšta morale.

Šios dienos Šv. Rašto skaitiniai mus moko, jog tikėjimas į Dievą reikalauja drąsos, bet tuo pačiu ir  suteikia dvasinės stiprybės. Jėzus Kristus kviečia mus į protingą drąsą gyventi, liudyti ir būti savimi Dievuje, net jei kai kurie žmonės ar visuomenės norėtų priversti gyventi baimėje ir lieptų vaidinti svetimas roles. Šio sekmadienio šv. Rašto skaitiniai užtikrina, jog Dievas budi ir turi planą ne tik žvirbliams, bet ir kiekvienam žmogui. Mūsų užduotis yra neužmiršti šios tiesos ir liudyti drąsą, kuri ateina iš tikėjimo.