Kompozitorius Kęstutis Daugirdas, kurio kūrybą žino ne tik JAV, bet ir Lietuvos muzikos gerbėjai, prieš kelerius metus išvyko studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Įgijęs magistro laipsnį, jis grįžo į JAV. Tačiau ne į Los Angeles, kur gyveno ir dirbo prieš išvykdamas studijuoti, bet į Čikagą. Ir grįžo ne vienas – su būsima žmona Karolina. Rugsėjį atšokę vestuves, jiedu nusprendė apsistoti  Vėjų mieste ir netrukus įsitraukė į Čikagos lietuvių muzikinę ir pramoginę veiklą.

O štai antrąją gruodžio savaitę K. Daugirdą pasiekė gera naujiena iš Lietuvos: antrajame Liturginės muzikos kompozitorių konkurse jo kūrinys – giesmių ciklas „Vitis Vera” laimėjo pirmąją vietą. Tai jau ne pirmas kompozitoriaus įvertinimas Lietuvoje. 

Kartais sutinki žmones ir iš šalies atrodo, kad jų gyvenimas vyksta pagal protingai ir gerai suręstą planą. O štai kitiems tarsi kažkas netikėtai pasiunčia neplanuotų įvykių ir tuomet gyvenimas verčiasi per galvą. Kęstutį ir Karoliną suvedė muzika. Ar buvo galima šį susitikimą suplanuoti arba „užsakyti”?

Kęstuti, per pastaruosius kelerius metus jūsų gyvenime – daug permainų. Ar viskas vyksta pagal planą?

Ilgai svajojau apie galimybę grįžti atgal į Čikagą, nes čia esu gimęs, augęs. Tas kelias buvo per Lietuvą. Išvažiavau į Lietuvą karantino metu. Prieš tai dirbau muzikos mokytoju viešojoje mokykloje Los Angeles. Per tą karantiną mokyti muzikos – nieko gero, neefektyvus darbas. Žiū­rėjau į ateitį, maniau – bus dar karantino apribojimų, tikriausiai ir vėl grįšiu į tą nuotolinį mokymą. Pagalvojau, kad gerai būtų dar pasimokyti (K. Daugirdas yra baigęs  Berklee College of Music Bostonas, MA, kur įgijo filmų kompozitoriaus specialybę ir University of Illinois at Urbana-Champaign, kur mokėsi chorinės muzikos ugdymo – red.). Tuomet gimė planas išvažiuoti į Lietuvą. 

Mokiausi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Akademinės kompozicijos magistrantūroje. Šios studijos ir tie metai, praleisti Lietuvoje, labai pasiteisino. Mano dėstytoja Raminta Šerkšnytė man labai nemažai davė. Aš turėjau laisvę kūrybai. Pats sau kėliau tikslą ir siekiau jo. 

O dabar, grįžus į Čikagą, gana greitai viskas susiklostė. Vasaros viduryje mes su Karolina grįžome, o pabaigoje gavau pasiūlymą dirbti Lincoln Park High School. Buvau pakviestas pakeisti vieną mokytoją, kuris išvažiuoja metams į Europą mokytis magistrantūroje. Aš perėmiau tą jo vietą nuo rudens.

Antras svarbus įvykis – mes su Karolina susižadėjome ir susituokėme. Rugsėjo 30 d. buvo mūsų vestuvės. Susiradome bu­tą mieste, nes iš tėvų namų labai ilgai man reikia važiuoti į darbą – daugiau nei valandą. Pradėjome su Karolina dainuoti Lietuvių meno ansamblyje „Dainava” (vad. D. Polikaitis). Būdamas gimnazijoje, aš dainavau tame chore. O dabar po daugelio metų sugrįžau – tas man yra labai smagu. 

Dar mudu su Karolina buvome pakviesti vesti keletą lietuviškų renginių. 

Ar tiesa, kad Lietuvoje jus suvedė muzika?

Karolina: Lietuvoje mes susitikome chorvedžių stovykloje „Vasaros akademija”, kuri rengiama kasmet jau daugiau nei 20 metų. Čia chorvedžiai su chorais suvažiuoja pasitobulinti, pabendrauti. Aš Lietuvoje jau 16 metų dirbu kultūros srityje ir žinau apie šią stovyklą, bet niekada į ją nevažiavau. Nenorėjau, nesidomėjau, buvo gaila darbo reikalams prarasti vasaros atostogas, kurių, tiesą sakant, ir taip vasarą gal niekada ir neturėjau. Bet šiais metais vienas mano draugas, pas kurį aš dainavau chore, mane prispyrė, kviesdamas važiuoti į tą stovyklą Molėtų rajone prie Bebrusų ežero. Aš bandžiau priešintis, sakiau, kad niekada į ją nevažiuoju. Bet jis kasdien vis rašė žinutes, ragindamas užsiregistruoti. Ir aš dėl šventos ramybės nusileidau, užsiregistravau. Prieš išvažiuodama į tą stovyklą dar galvojau, kaip nenoriu ten važiuoti. Bet darbovietė jau buvo sumokėjusi už ją pinigus, ir aš nebegalėjau atsisakyti. Tiesiog likimas mane ten stūmė. Ir taip atsitiko, kad mes su Kęstučiu ten susitikome ir susipažinome. 

Ar ta pažintis buvo atsitiktinė, ar iš karto atkreipėte vienas į kitą dėmesį? Kęstuti, gal pamatęs Karoliną, nuspren­dėte, kad ši mergina bus jūsų žmona?

Kęstutis: Nesakyčiau, kad tokia mintis man atėjo iš karto. Atsitiktinai prie ežero su ja pasikalbėjome. 

Karolina: Kadangi stovykla truko keturias dienas, tai per jas vis susidurdavome: tai pietauti kartu atsisėsdavome, tai kavos išgerti tarp paskaitų. Tos keturios dienos buvo lemtingos – buvome atskirti nuo pasaulio ir turėjome progą daugiau pabendrauti. Jeigu tai būtų buvę vienos dienos kursai, nieko tarp mūsų nebūtų buvę. Tokia buvo Dievo valia ir likimas. 

Abu jau kurį laiką neturėjome poros, buvome vieniši. Aš dirbau kultūros srityje – kasdien nauji žmonės, kuriuos sutinki, bet nepagalvoji, kad su kuriuo nors iš jų tu būsi kartu kaip pora.

Ar greitai priėmėte sprendimą tuoktis? Ko gero, šį sprendimą diktavo būtinybė Kęstučiui grįžti į Ameriką?

Kęstutis: Matėme, kad mūsų santykiai eis ta link­me. Grįžimas į Ameriką šiek tiek lėmė, bet galu­tinį sprendimą tuoktis mes padarėme Čikagoje.

Papasakokite, kaip pasipiršote, ar taip, kaip rodoma ame­rikietiškuose filmuose, priklaupęs?

Buvau priklaupęs (šypsosi). Norėjau pasipiršti Čikagos mieste. Mes visą dieną praleidome, lankydami visokius turistinius objektus: apžiūrėjome parodas Art Institute of Chicago, plaukėme Čikagos upe, pasirinkę architektūrinį turą, valgėme Giordano’s picą, pasikėlėme į John Hancock pastatą, pasėdėjome bare. Bet visur Čikagoje aplink mus nuolat buvo per daug žmonių, aš neradau to gero momento, kad tiktų pasipiršti. Tad tą padariau tuomet, kai grįžome namo pas tėvus, aš Karolinai pasipiršau tarp mamos gėlių. 

Karolina, atvažiavote kaip viešnia, bet čia paaiškėjo, kad reikės daryti svarbius gyvenimo sprendimus?

Na, mes buvome apmąstę keletą varian­tų, vienas iš jų buvo – kaip būtų, jeigu nuspręstume čia likti. Iš pradžių galvojome, kad gal grįšime kartu į Lietuvą, čia JAV tik paatostogausime, praleisime vasarą, o paskui kraustysimės gyventi į Lietuvą. Bet kai atsirado darbo pasiūlymas Kęstučiui, teko labai greitai priimti sprendimus. 

Karolina, minite, kad Lietuvoje dirbote kultūros srityje. Ar galite daugiau papasakoti apie savo darbą? Ar sunkus pereinamasis laikotarpis Čikagoje?

Dirbau Panevėžio rajone Liūdynės kultūros centro direktore ir daugelį metų Ramygalos kultūros centre meno vadove. Čia atvykusi kol kas neturiu jokių pasiūlymų panašiam darbui. Direktore aš čia nebūsiu iš pat pradžių. Lietuvoje turėjau dirbti daug metų, kol įgavau reikiamos patirties ir kompetencijų vadovauti kultūros įstaigai. Tai ir čia taip pat tikriausiai bus, užtruks laiko atrasti savo vietą. Kol kas JAV lietuvių erdvėse mane žmonės mato, gavau pasiūlymą padirbėti vaikų darželyje, kai jau turėsiu leidimą dirbti. Nuo žiemos – galėčiau dirbti su vaikais ir kaip muzikos vadovė. Bet aš ir Lietuvoje dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis, taip pat – ir mažiausiais vaikais. Aš tikrai esu atvira ir imsiuosi pasiūlytų įdomių darbų.

Gera, kad čia yra tiek daug lietuvių. Todėl mums yra platesnės veiklos galimybės – padainuoti, vesti renginius. Lietuviai ieško kažko naujo ir labai greitai mus „pamatė”. Aš turiu didžiulę, 16 metų renginių vedimo patirtį. Galiu vesti ir koncertines programas. 

Kęstuti, daug kartų esate apdovanotas už savo kūrybą. Kokia vieta lieka kūrybai, kai atsirado nauja šeima, naujas darbas mokykloje, kuriems reikia skirti nemažai energijos ir rūpesčio? Ar turite kokių kūrybinių planų?

Dabar šį rudenį griuvo daug kitų reikalų – mažai laiko buvo kūrybai. Bet aš ne­su produktyvus kūrėjas, kuris „išspaudžia” milijonus kūrinių. Aš labai susikoncentruoju ir parašau nedaug kūrinių, bet kiekvieną labai „išmyluoju” ir išgryninu. Šį rudenį parašiau vieną kūrinį. Dainų šventės metu būna diena, pavadinta „Vario audra”, kai visi pučiamųjų orkestrai tą die­ną groja. Šis kūrinys buvo užsakytas 2024 metų vasarą vyksiančiai Dainų šventei. Tai aš tą kūrinį „įspraudžiau” tarp visų reikalų ir po vestuvių greitai užbaigiau. 

Dabar dirbu su miuziklų dainų autore Ruth Broyde Sharone ir Dalia Viskontiene iš Toronto ir iš jos turiu užsakymą parašyti kūrinį. Vakarais ar savaitgaliais po truputį skiriu kažkiek valandų kūrybai. Negalėčiau būti kūrėjas, kuris kasdien tik kuria. Man reikia bendravimo – repetuoti su ansambliais, bendrauti su žmonėmis.

Kokio amžiaus yra jūsų mokiniai? Ar lengvai pavyksta su jais susikalbėti?

Lincoln Park High School mokiniai – nuo 9 iki 12 klasės. Aš sakyčiau, kad pavyks­ta. Gal ne 100 procentų visi lanko ir klauso. Yra kažkiek netvarkos, bet tai yra viešoji mokykla, šiuolaikinis jaunimas yra laisvas. Aš imu tą daugumą, kuri nori ir dir­ba ir mes pamažu judame į priekį. Aš dar pats mokausi. Turėjau išmokti, kad dirbant su vaikais ir paaugliais, negali tikėtis, jog viskas bus gerai iš karto. Reikia nuolat juos „pakreipti”. Po truputį jų mąstysena, elgesys ir įgūdžiai keičiasi. Los Angeles dirbau mokykloje dvejus metus, bet ten buvo per karantiną nuotolinis mokymas. O čia repetuojame su choru. Šioje srityje aš turiu daug patirties – Los Angeles ir bažnyčios choras ir vyrų grupė „Tolimi aidai” ir bendruomeninis choras „Los Angelai”. Repetuoti aš moku, o kaip susikalbėti su vaikais mokykloje – dar mokausi. Sakyčiau nėra labai prastai. 

Karolina, koks jūsų santykis su kūryba? Gal kažką kuriate – muziką, scenarijus? Jeigu vadovavote kultūros centrui, tikriausiai teko susidurti su kūrybiniais iššūkiais?

Muzikos nekuriu, bet galiu ją atlikti. Lietuvoje buvau atlikėja, solo dainininkė.  Įvairiausiuose renginiuose pasirodydavau kaip vokalistė. Bet niekada neturėjau laiko užsiimti tik dainavimu. Būdama vadove, tu­rėjau pasirūpinti įvairiausiais, ne tik kūrybiniais darbais. Plius buvau meno vadovė Ramygaloje – su saviveiklos kolektyvais dirbau, su vaikų grupėmis. Savo pačios asmeniniams pasirodymams negalėjau skirti daug laiko. Buvo užsakymai – tuomet jiems ruošdavausi.

O šiaip mano kūryba buvo susijusi su renginiais: tiek rašyti scenarijus, tiek organizuoti, vesti pačius renginius nuo nulio iki akimirkos, kol paskutinis žmogus išeis namo. Pirma ateini, paskutinė išeini. 

Stengiausi neįsitraukti į privačių renginių, tokių, kaip gimtadienių ar kitų asmeninių švenčių rengimą ir vedimą. Čia yra atskiras renginių žanras – linksminti žmones. 

Ar jau spėjote išsiaiškinti, gerai, ar blogai, kai šeimoje yra du muzikai?

Kęstutis: Man atrodo, kad šiaip tai yra gerai. Mes suprantame vienas kito užduotis ir darbus. Specialybės „persidengia”, bet kiekvienas turime specifinę dalį: aš rašau muziką, Karolina pati dainuoja… Jei abu būtume kompozitoriai, nežinau, ar būtų labai gerai. 

Karolina: Bet dabar mes galime vienas kitą papildyti, ir tai yra gerai. Mes galime abu koncertuoti, vesti renginius. 

Ar pasilikote galimybę, mintį grįžti gyventi į Lietuvą, ar ją nukirtote?

Karolina: Nukirsta tos galimybės tikrai nepavadinčiau, tikrai dažnai grįšime į Lietuvą, o ar pasiliksime ilgam – parodys gyvenimas.

Amerika niekada man neatrodė svajonių šalis, bet visada sakau, kai turi su kuo gyventi, gali gyventi bet kur. Taip susiklostė, kad apsigyvenau šioje šalyje su sa­vo žmogumi, todėl dabar mokausi ją pažinti ir tikrai joje matau daug gero. Kol kas viskas čia man labai nauja. Mane čia priima labai gerai, išskėstomis rankomis, bet kol kas širdies ilgesį sunku numarinti. Aš ilgiuosi Lietuvoje turėto gyvenimo – darbų, namų, ten likusių mamos, brolio, draugų ir dviejų šunų. 

Yra posakis, kad jeigu meti mintį ar svajonę į priekį, kada nors ją būtinai prieisi ir išpildysi. Ar pritariate tokiam teiginiui? Kokias mintis dabar metate į priekį?

Kęstutis: Kai buvau Lietuvoje, man viena giminaitė parodė pageltusį laikraščio puslapį. Kai man buvo 19 metų, aš stažavausi vieną vasarą Lietuvoje, reklamos agen­tūroje. Ir tuomet „Lietuvos ryto” kores­pondentas, dabartinis muzikos apžvalgininkas Ramūnas Zilnys paėmė iš manęs interviu. Ir tarp tų jo klausimų buvo ir toks: „Ar gali būti, kad tu vėl grįši į Lietuvą ieškoti žmonos? Aš atsakiau: „Gali būti”. Aš sakyčiau, kad buvo mesta mintis į priekį.

Karolina: Labai didelių svajonių kol kas nemeta­me. Būti kartu, gyventi. Kad sek­tųsi mums tas gyvenimas, kad turėtume ką veikti, kur gyventi.

Ačiū už pokalbį, linkiu, kad jums sektųsi įgyvendinti visus sumanytus darbus.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Gruodžio 28-30 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 103-104)