ŠALFASS vadovas perduoda pareigas. Nueidamas dar pasilieka padėti

Kalbėjosi Dainius Ruževičius.

L. R. Misevičius: „ŠALFASS atidaviau viską, ką galėjau, ir ko galbūt ne”.

Neseniai išeivijos lietuvių sporto visuomenę pasiekė gan netikėta žinia, kad ilgametis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) vadovas Laurynas R. Mi­sevičius palieka šios seniausios išeivijoje sporto organizacijos vadovo gretas, savo tolimesnę ateitį nutaręs susieti su Lietuva.

Apie tai, kas paskatino žengti šį nelengvą žingsnį ir kokia bus tolimesnė ŠALFASS ateitis L. R. Misevičius atvirai sutiko papasakoti „Draugo” skaitytojams.

Laurynai, didžiausiai ir seniausiai išeivijos sporto organizacijai ŠALFASS vadovavai nuo 2007 metų. Per šiuos 15metų nuveikta išties nemažai puikių darbų, ku­rių dėka ŠALFASS išgyveno ne vie­ną sunkų laikotarpį bei tapo išties galinga ir veikli sporto organizacija, sujungusi išeivijos lietuvių sportininkus bei jų gerbėjus. Kaip apibūdintum savo vadovavimo ŠALFASS ilgalaikius metus – kas tave pradžiugino labiausiai, o kas, galbūt, neleido pasiekti lauktų rezultatų?

Puikiai pamenu tą lemtingąjį 2007 metų rudenį Clevelande, kuomet buvau vienbalsiai išrinktas stambiausios išeivijos lietuvių sporto mė­gėjų organizacijos vadovu. Labiau­siai įstrigo vieno ŠALFASS veteranų, tuometinio šachmatų sekcijos pirmi­ninko Vyto Nasvyčio replika – „Labai nesidžiauk laimėjęs rinkimus, nes jeigu mūsų lūkesčių nepateisinsi, su­šauksime neeilinį delegatų posėdį ir atstatydinsime!” Per 15 metų neatsta­tydino! Iš tiesų pats bandžiau pasi­traukti bent du kartus, 2012 ir 2015 metais, tačiau neatsirado, kas perims mūsų sąjungos vairą.

Esu labai laimingas, kad teko tokia tikrai neeilinė patirtis sujungti dvi, galbūt net tris kartas – pokario emigrantų „dipukų” atstovus ir mus, iš vėl nepriklausoma tapusios Lietu­vos atvykusius, dar po to ir jau čia, Amerikoje, gimusius, vardan Šiaurės Amerikos lietuviško sporto ateities. Buvo visko – ir sunkesnių momentų, ir be galo puikių, bet sakau atvirai – atidaviau viską, ką galėjau, ir ko galbūt ne. 

Tikiuosi, kad ŠALFASS turėsime ir toliau. Su ateinančiu pirmininku kartu taip pat dirbome bent dešimtmetį, manau, kad Kanadoje gimęs buvęs Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas Stasys Kulia­vas yra puikiai pasiruošęs nuvesti ŠALFASS į organizacijos 75-tį ir dar toliau, to šiandien jam ir jo naujajai valdybai ir nuoširdžiausiai linkėčiau, o aš jiems padėsiu, kuo tik galėsiu. 

Esu be galo dėkingas kartu su ma­nim beveik visus 15 metų Centro valdyboje dirbusiems Rytų apygardos vadovui Deiviui Pavasariui, Vi­du­rio Vakarų apygardos pirmininkui Aurimui Matulevičiui, dar prieš ma­ne į organizaciją įsiliejusiam Kana­doje seniau apsigyvenusiam Arūnui Čygui, su kuriuo aptardavome beveik visus aštriausius ŠALFASS klausi­mus. Rimas Kuliavas, Edis Stravins­kas, Rimas Miečius, Arūnas Morkū­nas ir Kazimieras Deksnys buvo tie banginiai, ant kurių laikėsi visa To­ronto lietuvių sportinė veikla, nė vie­nas renginys nepraeidavo be jų asme­ninio prisidėjimo. Pastarąjį dešimtme­tį itin sustiprėjo Mississauga „Anapilis” su šio lietuviško sporto klubo vadovu Pranu Vilkeliu, o Čika­ga man visuomet asocijuosis su ŠALFASS patriarchu Rimantu Dirvoniu, kuris su dešimtmečiais organizacijos priešakyje buvusiu  Algirdu Bielskumi (a.a.) ir atvedė mane į šią są­jun­gą. Su Rimu labai daug gin­čy­davo­mės, ne kartą esame apsipykę, tačiau būtent jam esu labiausiai dė­kingas už daugelį pamokų, vadovaujant tokiai didelei bendruomenei. Clevelando ne­įsivaizduoju be ilgame­čio „Žaibo” lietuvių sporto klubo pir­mininko Vido Tatarūno, Detroito – be buvusio „Kovo” pirmininko Pauliaus Butkū­no, New Yorke daugelį dalykų pastaraisiais metais derindavome su seniausio Lietuvių atletų klubo diasporoje vadovu Jonu Jankausku. 

Pasakysiu tik tiek, kad 15 metų va­dovavimo ŠALFASSi prabėgo kaip 15 savaičių, su šilčiausiais jausmais širdyje prisimenu kiekvienas surengtas žaidynes, keliones po įvairias Šiau­rės Amerikos vietoves, lankant mūsų sporto klubus, organizuojant eilę renginių. Ar viskas pavyko kaip kad norėjosi? Žinoma, kad ne, tobulybei ribų nėra, tačiau kad po pandemijos, beveik sustojus visai lietuviškai veiklai Amerikoje, ŠALFASS 70-me­čio sporto šventėje Pasaulio lietuvių centre Lemonte sulauksime beveik 400 dalyvių ir įvyks net 6 sporto šakų varžybos, nebūčiau ir susapnavęs. Tai visiems įrodė, kad esame vis dar reikalingi, kad einame teisingu keliu, esame ten, kur ir turime būti.

Neseniai visus Šiaurės Ameri­kos sporto mylėtojus pasiekė ži­nia, kad po sėkmingų ir išties įsimintinų vadovavimo metų netikėtai visiems, nutarei pasitraukti iš ŠALFASS organizacijos vadovo pos­to ir savo tolimesnę gyvenimo veiklą tęsti Lietuvoje. Kas paskatino imtis šio išties, manau, nelengvo žingsnio? Ar negaila palikti to, ką tu žingsnis po žingsnio kūrei ir nuolat puoselėjai, keldamas ŠALFASS į aukštesnį lygį….

Kuomet 1994-ųjų rudenį atvykau mokytis į Bridgeport universitetą Ry­tų pakrantėje, naiviai galvojau, kad Amerikoje tik porą metelių pabūsiu, baigiu magistratūrą, ir iškart grįšiu į Lietuvą… Nevažiavau už Atlanto nei pinigų užsidirbti, kaip daugelis lietuvaičių, nei dėl kažkokių problemų gimtinėje, tiesiog, gavęs pilną stipen­diją studijuoti JAV, leidausi dar vienam gyvenimo nuotykiui. Mano tikslas visada buvo ir tebėra sugrįžti nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą, tie­siog dabar tai nulėmė ir asmeninės aplinkybės, o toks planas egzistavo nuo pat 1996-ųjų, universitete pabaigus verslo administravimo magistro studijas. Niekuomet nenorėjau gy­ven­ti emigracijoje, tačiau svetur už­laikė įvairios pareigos lietuviškos visuomeninės veiklos labirintuose, jaučiau, kad galiu daug duoti Lietu­vai ir iš toliau, bet atėjo laikas, kad Tėvynės ilgesys padiktavo savo. 

Kam perdavei ŠALFASS vadovo raktą? Ar pavyks naujam šios organizacijos vadovui sėkmingai tęsti tavo pradėtus darbus ir ap­link save suburti JAV lietuvių sporto visuomenę? Kokią matai ŠALFASS ateitį?

Po mano pasitraukimo ŠALFASS nelieka „ant ledo”, o pereina į kompetetingas jaunesnio, užsienyje gimusio, jau diasporos pasaulyje užaugusio vadovo rankas. Seniai galvojau, kad taip turėtų būti su visomis Šiau­rės Amerikos lietuvių organizacijomis. 

ŠALFASS ateitį jau senokai ma­čiau Amerikoje gimusiųjų rankose – mūsų sąjunga yra jaunimo, sporto bendruomenė, o jai vadovauti turi toks žmogus, kuris pats subrendęs JAV arba Kanadoje, kasdien jaučian­tis jaunesnės kartos pulsą. Pasku­tiniais metais, perkopęs savo 50-metį, supratau, kad mano, kaip sporti­nin­ko aktyviausias periodas yra jau pra­eityje, taigi natūralu, kad turėčiau ir organizacijos vairą patikėti už save jaunesniam vadovui. 

Mes su Stasiu Kuliavu dirbome kartu labai glaudžiai jau paskutinius 5 metus. Jis drauge su Čikagoje gimusiu ŠALFASS krepšinio komiteto vadovu Pauliumi Riškumi ir Čikagos lietuvių krepšinio lygos (ČLKL) stei­gė­ju Aurimu Matulevičiumi praėju­sią vasarą organizavo 71-ąsias ŠALFASS žaidynes, jau daugelį metų va­dovavo Kanados apygardai, subūrė atei­nančių, 72-ųjų žaidynių organizacinį komitetą pas save Toronte ir manau, kad viskas pas mus klostosi puikiai. Net pačiame optimistiškiausiame ateities scenarijuje neįsivaizduočiau nieko geriau, nei atiduodamas ŠALFASS vairą savo patikėtiniui. 

Kur slypi ŠALFASS organizacijos stiprybė?

Visos organizacijos, verslo įmo­nės, pagaliau šalys ar bendruomenės yra visų pirma žmonės, kurie joms vadovauja, jose dalyvauja ir atsineša į jas savo talentą, energiją ar resursus. ŠALFASS egzistuoja jau daugiau nei septynis dešimtmečius, nors ne kartą ir pats savo straipsniuose buvai užsiminęs, kad nematai mūsų sąjungai jokios šviesesnės ateities… Bet mes buvome, esame ir būsime. Kai vienas šviesiausių ŠALFASS žmonių per visą organizacijos istoriją ilgametis gen. sekretorius Clevelando lietuvis a. a. Algirdas  Bielskus dar 2003 m. man pa-siū­lė vadovauti šios Sąjungos Rytų apygardai, prisipažinsiu, dar tada pats netikėjau išskirtiniu ŠALFASS vaidmeniu išeivijos lietuviškame sporto gyvenime ir juo labiau ateitimi… O dabar, po 20 metų, esu tikras, kad sulauksime šios organizacijos 100-mečio ir ji gyvuos amžinai! Bent jau tol, kol bent vienas lietuvis gyvens Šiaurės Amerikoje ir sportuos. 

Šių metų lapkričio 11 d. nuotoliniu būdu vyko kasmetinis ŠALFASS organizacijų narių metinis suvažiavimas. Kokie pagrindiniai nutarimai buvo priimti šiame po­sėdyje ir kokie sporto renginiai artimiausiu metu pradžiugins išei­vijos lietuvių sporto gerbėjus?

Šių metų organizacijos suvažiavi­me, kaip ir kiekvienais metais, sprendėme einamuosius ŠALFASS rei­kalus, aptarėme visas 2023 metų sportines varžybas, sudėliojome 2024 m. kalendorių. Kitąmet 72-oji Šiaurės Amerikos lietuvių sporto šventė ge­gu­žės 17–19 dienomis vyks Kanadoje (Toronte). Klevo lapo šalyje vyks ne tik pagrindinės krepšinio varžybos, bet ir jaunių bei senjorų turnyrai, pla­nuojami stalo ir lauko teniso, kėg­lių, biliardo, šachmatų, galbūt ir kitų sporto šakų turnyrai. 

Šiemet spalį įvyko jubiliejinės krepšinio diplomatijos – Lietuvos ambasados JAV „ambasadorės taurės” varžybos, 20-ąjį tokį turnyrą lai­mėjo iš Amerikos lietuvių joniškie­čių suburta komanda. Būtent ŠALFASS daugiausiai prisidėjo prie to, kad besikeičiant LR diplomatiniam korpusui Washingtone, ši tradicija nenutrūktų. 

Metinio suvažiavimo metu diskutavome, kaip būtų įmanoma toliau pratęsti šią puikią iniciatyvą, kuriai, deja, reikia daug daugiau lėšų, negu šiuo metu yra pasiryžę skirti tiek Už­sienio reikalų ministerija (Globalios Lietuvos departamentas), tiek Lietu­vos ambasada JAV sostinėje. Jeigu ne ilgametis šio renginio rėmėjas Lietu­vių Fondas, nemanau, kad galėtume išvis tebevystyti ŠALFASS veiklą Jungtinėse Valstijose.

Daugelio lietuviškų visuomeni­nių organizacijų kertinė problema yra finansavimas. Ne paslaptis, kad su tuo susiduria ir ŠALFASS vado­vai. Turbūt labiausiai nepasiilgsiu šios savo, kaip ilgamečio ŠALFASS pirmininko, darbo dalies. Padaryti mes galime daug ką, tačiau „atsire­miame” į pinigų trūkumą. 

Kitai ŠALFASS Valdybai, kurią išrinkome šių metų lapkričio 11-ąją, linkiu geriausios kloties, sprendžiant organizacijos finansų klausimus. 

Dirbdamas Lietuvoje, net ne­abe­joju, nenutolsi ir nuo ŠALFASS veiklos, kuri juk tau tiesiog buvo ir yra įaugusi į tavo kraują ir ku­rios sunku bus atsisakyti. Kaip ža­di prisidėti prie ŠALFASS tolimesnio vystymosi ir šios sporto organizacijos gerovės? O gal paprasčiausiai norėsi pailsėti nuo ŠALFASS reikalų ir užsiimti kita savo mėgstama numatyta veikla?

Nors jau daugiau kaip mėnuo ne­besu ŠALFASS vadovas, tačiau vis dar tebesprendžiu pagrindinius organizacijos klausimus, lygiai taip buvo ir 2007 metais, kuomet buvęs ŠALFASS pirmininkas Kazimieras Deks­nys padarė itin daug, kad mano ke­lias, perimant didžiausios diasporos sporto mėgėjų organizacijos vairą, būtų kuo lengvesnis. 

Tai atsakant į paties klausimą tie­siogiai – žinoma, kad nenutolsiu. Juk už pusantrų metų Palangoje vyks XII Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Esame aptarę su naujuoju ŠALFASS pirmininku, kad padėsiu mūsų organizacijai pritraukti kuo daugiau šio renginio dalyvių iš JAV ir Kanados, galbūt atstovausiu ŠALFASS žaidynių organizacinėje darbo grupėje. 

Nuo išeivijos lietuvių sporto taip greitai neatitolsiu niekaip… Juk tebesu Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Sporto komisijos pirmininkas, Valdy­bos narys. Turėsiu per šiuos pusant­rų metų surasti tinkamą kandidatą/-ę ir toms pareigoms, nes planuoju ateityje gyventi Lietuvoje.

Tačiau niekuomet nepalieku skęs­tančio laivo – net 55 šalyse yra organizuotos lietuvių bendruomenės, 100 procentų tikiu, jog atsiras puikių, sportui neabejingų tautiečių, geban­čių vesti viso Pasaulio lietuvius spor­tininkus į priekį. Na o dabar pats lai­kas pradėti tokių ieškoti. Ačiū!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Gruodžio 28-30 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 103-104)