Mes keliaujame per pasaulį,

klaidžiojame po savo labirintą, 

kuriame savo gyvenimo istorijas, 

kurios yra siejamos su mūsų tėvų, senelių ir 

prosenelių gyvenimais praeityje, 

kurios tampa mūsų gyvenimo istorija…

Nuo 2015 metų 11/12 kl. (seminaro klasė) įsijungia į JAV Švietimo tarybos ir Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos organizuojamą mokytojų konferenciją, kurios metu pirmą dieną vyksta mokinių/tėvelių simpoziumas. Šių metų mokytojų konferencijos tema buvo „Istorija: grandis tarp praeities ir ateities“. Seminaristai klausėsi ir užrašė savo artimųjų gyvenimo ir daiktų, kurie jų namuose nuo seniai seniai istorijas, kaip gyveno jų seneliai ar proseneliai, būdami jų amžiaus, kūrė savo šeimos medį. Todėl savo šeimų istorijas seminaristai pristatė simpoziumo metu „Per pasaulį keliauja žmogus“.

Breka Petrulytė, 11 kl.

Mano močiutės Rūtos Mulokienės gyvenimas, kai ji buvo mano amžiaus, buvo truputį panašus į mano dabartinį gyvenimą. Mes abi gavome mūsų vairuotojo pažymėjimus per savo šešioliktus gimtadienius, bet aš tą dieną nebuvau autoavarijoje mano mokyklos aikštelėje. Juokinga girdėti mano močiutės gyvenimo istorijas. 

Sausio 20-tą dieną 1949 m., kai mano močiutė buvo tik penkerių metų, ji su šeima atvyko laivu į Ameriką. Ji išlipo iš didelio laivo į didelį miestą Niujorką. Ji pasakojo, kad ten tokia ponia jai dovanojo mažą lėlę, pasitinkant ją. Tada močiutė ir jos mama (mano promočiutė) iš karto įlipo į traukinį, kuris jas nuvežė į Detroitą, kur jos susitiko su jos tėvu. Tačiau aš niekada neišsikrausčiau iš namų į naują namą ar į naują kraštą, todėl aš ją užjaučiu. 

Močiutė man pasakojo, kad po metų Detroite, ji su tėvais išsikraustė į Iowa dėl jos mamos darbo. Vieną vasarą, kai ji buvo antrame skyriuje, jai teko mokytis visą vasarą, kad ji galėtų praleisti trečią klasę. Ji daugiausiai prisimena jos namų darbus ir klases. Teko jai daug mokytis.

Man buvo įdomu sužinoti, kad gimnazija nesikeitė per 65 metus. Panašu, kad dar vis svarbu yra populiarumas. Mano močiutė nebuvo tokia populiari. Ji pasakojo, kad mokykloje buvo šokiai kiekvieną penktadienį vakare ir ji visada ten nueidavo su draugėmis, bet jos visos sėdėdavo šone, tikėdamos, kad kas nors pakvies jas šokti. Ji save vadino gimnazijos laiku “wallflower”, visada stebėjo visus iš šono. Mano močiutė niekada nesportavo, bet visados buvo užimta su savo šeima/tėvais. Jie trys praleisdavo labai daug laiko kartu. Kai jos tėvai susitikdavo su draugais, mano močiutė visada buvo pakviesta atvykti kartu ir jai patiko draugauti su šeimos draugais. Šis laikas jai patiko, net jei tai reiškė, kad ji nebuvo populiariausia savo mokykloje. Mano močiutė labai mėgo mokytis. Gimnazijoje jai labiausiai patiko gamtos mokslai, taip kaip ir man, biologija, chemija, ir zoologija. 

Nors mes esame labai skirtingo amžiaus ir turėjome labai skirtingas vaikystes, mes vis tiek galime suprasti viena kitą labai gerai, nes ji vieną kartą buvo mano amžiaus. Mūsų būdas panašus ir turime tas pačias vertybes. Mes labai vertiname savo šeimą, Dievą, draugus ir mokslą.

Linas Čelkis, 11 kl.

Mano tėčio tėvai yra Alė Čelkienė ir Julius Čelkis. Alė yra mokytoja, gyvena Kaune. Senelis Julius mirė sulaukęs 40 metų dėl širdies problemų, buvo ukrainietis ir lietuvis. Mano mamos tėvai yra Romualdas Barauskas ir Teresė Slotkus. Senelis Romualdas gimė dipukų stovykloje Vokietijoje, o būdamas dviejų metų, persikėlė į Ameriką. Užaugo Čikagoje, bet dabar gyvena La Miradoje. Jis būdamas aštuonerių metų, traukiniu važiuodavo į miesto centrą dainuoti chore. Jo tėvai buvo Birutė ir Leonas. Abu dirbo fabrike Čikagoje, nelabai išmoko anglų kalbos, nes ten bendravo su kitais lietuviais. Mano močiutė Teresė gimė Kolumbijoje ir buvo viena iš septynių vaikų. Iki penkiolikos metų ji gyveno kaime, vėliau lankė mokyklą Konektikute (Putnamo seselių akademijoje), o vėliau susipažino su mano seneliu Romualdu Čikagoje. Dabar ji gyvena Mission Viejo ir yra techninė rašytoja.

Aš esu laimingas, kad turiu progą su beveik visais seneliais pabendrauti. Mano senelis Romualdas yra labai juokingas ir aš mėgstu klausytis istorijų apie jo jaunystę. Jis su mano močiute daug metų atveždavo mano mamą į lietuvišką mokyklą ir jis labai myli Lietuvą. Mano senelio tėvai tik vieną kartą po išvykimo, sugrįžo į Lietuvą, ir tas buvo jiems labai svarbu.

 Aš važiuoju į Lietuvą kiekvieną vasarą aplankyti mano močiutę Alę. Mes su ja keliaujame po Lietuvą, važiuojame grybauti, maudytis pliaže ar ežeruose, ir jai labai smagu žiūrėti kaip mes šokinėjame ant vandens batutų ar skrendame per medžius nuotykių parkuose. Mano gyvenimas turtingesnis, nes turiu nuostabius senelius.

Aleksas Reivydas, 11 kl.

Liudas Reivydas. Born April 1st 1938 in a German occupied Lithuania and grew up like this until Nazi Germany collapsed. But as you all know; the Soviets came to occupy Lithuania not long after the Germans had retreated so he and his family (consisting of his parents and his little sister) fled the motherland. They came to seek asylum in a Germany that was building itself back from the Second World War. They were soon settled in camps where there were thousands of Eastern Europeans just like him trying to find a better life, but before he knew it, Liudas would get that better life. He would pick up a few skills in this German camp that would help him later in his journey, especially his hard-working attitude. Soon after the war ended the whole family went on a boat to the bustling city of New York. There was already a large Lithuanian community in New York because of the decade’s worth of people that had already moved there since the Gilded Age. Liudas felt welcomed immediately, he made many friends and he soon grew up to be a nice young man. When he was old enough, he made the decision to move to Los Angeles all by himself, no family supporting him or standing at his side. Liudas would soon start building a life for him to live in L.A. This would be cut short as tensions were rising in Vietnam and he was soon drafted into the Air Force as a paratrooper. After returning from Vietnam, he resumed right where he left off. Liudas found a wife and son had 2 children, the oldest named Ruta, and the youngest named Richard. In the mid-70s, while his kids were growing up, Liudas would join with two other geniuses to form Arc Machines Inc. Unfortunately, Liudas wasn’t there at home a lot of the time because he had to build up this company and secure a better financial future for his kids. Throughout the 80s Liudas would see his son turn into a hard-working young man, Richard used to remind Liudas of himself at some points. Liudas gave Richard a shot at Arc Machines and over the coming years, Richard would become an integral part of the company. In the early 2010s Liudas would come to an agreement with his partners and sell the company they took so long to build. Now Liudas could relax and retire, something he’s been enjoying to this day. Liudas, mano senelis, Doi Doi, has lived a long and eventful life. 

Kamilė Klimauskas, 11 kl.

Mano močiutė gimė ir augo kaime. Ji gyveno prie miško medinėje troboje, kur nebuvo grindų, bet buvo minta asla, vienas kambarys ir maži langai. Kai jai buvo 17 metų, ji taip pat ėjo į mokyklą. Tik jos tėvai neveždavo, ji pati turėjo eiti arba važiuoti su dviračiu 6 kilometrus į mokyklą.

Ji augo su teta, nes jos mama dirbo kitame kaime, o tėvo ji neturėjo. Žiemą praleisdavo vaikų internate (vaikų namuose), kur dirbo jos mama. Vasarą, pavasarį ir rudenį tekdavo dirbti ūkio darbus, kaip ravėti runkelius kolūkyje, rišti javus į pėdas, eiti į mišką malkų parnešti, uogų ir grybų rinkti, kad užsidirbtų, o žiemą vaikų internate padėti mamai. Ji mėgo skaityti knygas ir būti su draugais, bet tam nebuvo laiko, teko dirbti.

Ką mano močiutė darė būdama 17 metų ir ką aš darau, būdama 17 metų, labai skiriasi. Gyvenimas dabar kitoks, lengvesnis.

Dovis Gailiūnas, 11 kl.

Savo namuose turiu daug daiktų, bet vienas daiktas, man tikrai svarbus. Tai daiktas, kuris karta iš kartos buvo perduodamas, yra didelis antikvarinis “senelio” sieninis laikrodis (“Tik tak laikrodis”), kurio sunkios linguojančios švytuoklės kas valandą suskamba tiek kartų, kiek laikrodis rodo valandų. Atidarius jo stiklines dureles, laikrodžio mechanizmas kas savaitę prisukamas rakteliu. Nesu prietaringas, bet vieną dieną laikrodžiui nutiko kažkas keisto… Po daugelio nenutrūkstamo veikimo metų, laikrodis staiga sustojo, tą dieną į anapilį iškeliavo mano prosenelė. Ilgą laiką laikrodžio niekas nebegirdėjo. Ir tik po 15 metų, suradome vienintelį meistrą Lietuvoje, kuris tą laikrodį galėjo sutaisyti.

Iki dabar prisimenu laikrodžio skambesį. Laikrodis mušdavo taip garsiai, kad naktį visada prikeldavo. Aš vis bandydavau sustabdyti linguojančias švytuokles, bet mano močiutė ant manęs visada supykdavo, nes bijodavo, kad ko nesugadinčiau. Kai mano tėtis dar buvo mažas, mėgdavo krėsti išdaigas, specialiai pasukdavo laikrodžio rodykles į priešingą pusę, kad jis sugestų ir naktį neskambėtų. Dabar tas laikrodis kabo namuose ant sienos, mano tėčiui jis primena jo tėvelius ir senelius, o man primena smagią vaikystę Lietuvoje, senelių sodą su kvepiančiais obuoliais ir maudynes ežere.

Maya Danovitch, 12 kl.

Kiekvienoje savo gyvenimo srityje, aš suartinu įvairios kilmės žmones. Aš užaugau šeimoje, kurioje tradicijos nuo skirtingų religijų ir kultūrų yra vertinamos. Mano tėvai net atstovauja dvi skirtingas kultūras – Izraelio ir Lietuvos. 

Mes švenčiame Kalėdas ir Hanukkah, Velykas ir Passover. Nors iš pradžių mano mamos tėvams nepatiko idėja, kad ji ištekėtų už žydo, aš užaugau matydama, kaip abi mano šeimos pusės augo priimdami ir mylėdami vieni kitus. Nuo mažens supratau, kaip vertinga yra dalintis įvairiomis idėjomis ir tradicijomis. 

Bet žydai ne visada buvo tokie atskirti nuo lietuvių. Prieš Holokaustą, 16 tūkstančių žydų, vardinti “Litvakais”, gyveno Lietuvoje. Jie sudarė 7% Lietuvos gyventojų ir gyveno kartu su krikštais miestuose ir kaimuose. Dabar apie 2700 žydų gyvena Lietuvoje. Jie sudaro tik 0.09 procentų Lietuvos gyventojų. 

Ir vis tiek, lietuviai ir Europos žydai dar dalinasi daug tradicijų, kaip “gefilte fish” (silkės) ir “kugel” (kugelis). Mes nesame tokie skirtingi, kaip galėtų atrodyti. Ir mano šeima yra vienas pavyzdys, kaip žmonės, kurie turi sunkią istoriją gali vėl susijungti.

Nida Jakeliūnaitė, 12 kl.

Mano močiutė Stasė Imbrasaitė Jakeliūnienė, būdama 17 metų ir besimokydama Ukmergės gimnazijoje, su klasės drauge pavogė iš vokiečių sargybos areštinės raktus, ir naktį išleido jaunus gimnazistus, suimtus išvežti darbams į Vokietiją. Vokiečių komendantūra nesugebėjo nustatyti kas paleido jaunus vaikinus i laisvę. Tačiau pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, močiutė Stasė buvo suimta rusų už antitarybinę veiklą ir nuteista kalėti 10 metų koncentracijos stovykloje Magadane, Rusijos šiaurėje. Išėjusi į laisvę dar metus buvo tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1959 metais ir mirė 2008 m. Santa Monikoje, CA. 

Mano kita močiutė, Irena Tamošiūnaitė, būdama 17 metų, grįžo į Lietuvą iš tremties Sibire. Iš bendraamžių išsiskyrė, vargas ir sunkumai suformavo jos tvirtą charakterį. Aš didžiuojuosi savo močiutėmis.

Emili Kedytė, 12 kl.

Noriu papasakoti apie mano mylimas močiutes, kurios gyvena Lietuvoje, Kaune. Močiutė Nijolė, tėčio mama, visą gyvenimą daug sportavo, dirbo plaukimo trenere Kaune. Ji su kitais treneriais ruošdavo vaikus olimpiadai. Jai labai patiko jos darbas. Ji buvo stipri plaukikė. Kai buvau maža, močiutė prašė mano tėvų, kad išmokčiau gerai plaukti. Daug metų lankiau plaukimo treniruotes ir dabar, manau, gerai plaukiu. Mums patinka su močiute Nijole leisti laiką Palangoje, kur gyvena jos sesuo Irena, mano teta. Abi mėgstame maudytis šiltoje Baltijos jūroje ir degintis saulutėje.

Mano močiutė Danė, mamytės mama, vaikystėje gražiai piešė, grojo akordeonu. Visada mėgo keliauti. Jaunystėje keliaudavo po Lietuvos miestus ir miestelius. Vėliau po Europą. Prieš važiuojant į kokią nors šalį, močiutė susipažįsta su tos šalies kultūra, papročiais. Mūsų visai šeimai labai patinka keliauti. Praeitą vasarą mama, močiutė ir aš keliavome po Graikijos salą Kretą. Buvo labai smagi ir įdomi kelionė.

Vaikystėje močiutės Danės svajonė buvo groti pianinu, bet jos tėvai nupirko akordeoną. Kai aš buvau maža, močiutė man padovanojo mažą, žaislinį pianiną. Labai norėjo. kad išmokčiau groti. Mokykloje pradėjau groti smuiku, o po to pabandžiau pianinu, ir man patiko.

Močiutė Danė dar domisi akmenimis. Ji suveria gražius karolius iš akmenukų, padaro sages, po to dovanoja draugams ir pažįstamiems. Iš kelionių visada parsivežame akmenukų, kuriuos randame kalnuose, pliažuose. Ji augina įvairiausias gėles, krūmus ir augalus. Gal šiais metais pamatysiu alyvas ar bijūnus.

Labai laukiu vasaros. Vėl skrisiu į Lietuvą kaip ir kiekvienais metais. Susitiksiu su draugais, giminėmis ir savo mylimomis močiutėmis. 

Gersime vakarais skanią arbatą, skinsime avietes, kalbėsime ir keliausime. Aš esu labai dėkinga, kad turiu močiutes.

Greta Perevičiūtė, 12 kl.

Mano močiutė Liuda Perevičienė buvo architektė. Ji gimė 1940 m. Kaune. Ji dirbo architektės ir restauravimo darbus daugiau nei 50 metų. Nuo vaikystės ji mėgo piešti. Ji visada piešė savo moksliniuose popieriuose ir savo laisvalaikio metu. Iš pradžių ji nusprendė, kad nori koledže studijuoti drabužių dizainą ir būti dizainere, nes jos tėvas dirbo siuvykloje. Kai ieškojo kolegijos dėl dizaino, vienintelė mokykla siūlanti dizainą, buvo Estijoje. Tai buvo per toli ir ji negalėjo ten nuvykti. Tačiau vieną dieną jos draugės mama jai pasakė, kad architektūra jai gali būti gera idėja, nes ji turi visus jai mėgstamus dalykus. Jos tėvas norėjo, kad ji būtų vaistininkė ir dirbtų su medicina, bet ji pasirinko architektūros restauravimo studijas Kauno Technikos Institute ir baigė 1969 m. 

Močiutė man sakė, kad ji tikrai mano, kad pasirinko tinkamą darbą, nes labai jį myli ir negali įsivaizduoti dirbti ką nors kitą. Po koledžo dirbo Kauno Paminklų Restauravimo Institute. Per daugelį metų, ji dirbo prie įvairių unikalių projektų, tokių, kaip Pažaislio Vienuolynas, Panemunės Pilis, Kauno Karo Muziejus, Kauno Valstybinė Filharmonija, Kauno Pilis, ir daug kitų. Kai paklausiau koks jos mėgstamiausias projektas, ji man pasakė, kad niekaip negali pasirinkti vieno, nes jie visi tokie įdomūs ir unikalūs. Įvairių tipų pastatai turi skirtingus sudėtingus aspektus, pavyzdžiui, mediniai vėjo malūnai ar moliniai pastatai. Dirbti su įvairiomis medžiagomis jai visada buvo smagus iššūkis. Jos mėgstamiausias dalykas darbe buvo architektūros studija Kaune, kurioje ji dirbo, nes ten ji išmoko daug unikalių dalykų, kurių nesimokė koledže. Ji mėgo mokyti studentus ir sakė, kad visada dirbo su meile.

Camile Casper, 12 kl.

Aš kasdien nešioju grandinėlę ant kaklo. Aš jos niekada nenusiimu ir didžiuojuosi ją nešiodama. Ji man buvo padovanota mano prosenelės, kuri vis dar gyvena Šiauliuose, krikšto proga. Kadangi aš gimiau čia, Kalifornijoje, aš esu labai dėkinga, kad mano tėvai nusprendė mane pakrikštyti mieste, kuriame jie užaugo, suteikdami man jausmą būti šiek arčiau Lietuvos. Tai graži auksinė grandinėlė su deimanto formos pakabuku. Jame išgraviruota Šventoji Marija, kuri laiko kūdikį Jėzų. Man labai patinka pastoviai žaisti su šita grandinėle, ji visą laiką turi gražų skambesį. Lygai taip pat kaip aš didžiuojuosi nešiodama savo grandinėlę, aš taip pat didžiuojuosi turėdama savo Lietuvos pilietybę.

Kiekvieną kartą, kai aš turiu progą, aš visiems pasakoju apie savo šeimos šaknis. Anksčiau mane erzino tai, kai žmonėms pasakodavau, kad mano šeima emigravo iš Lietuvos, jie visada sakydavo „Huh? Liet-u-what?”. Tačiau supratau, kad būdami lietuviais turime atsakomybę prisiminti savo žmonių ir šalies istoriją, nes Lietuva turi didelį vaidmenį istorijoje. Nors mes su didžiuliu pasididžiavimu švenčiame katalikybę, lietuviai turi galingas pagoniškas šaknis, kurių vardus vis dar suteikiame lietuviams varduose. Turėjome karalių Mindaugą 1253 metais, kurį mes vis dar prisimename šiandien. Penkioliktame amžiuje Lietuvos Imperija buvo devyni šimtai trisdešimt tūkstančių kvadratinių kilometrų dydžio. Tai buvo didžiausia valstybė Europoje, lyginama su Šventosios Romos imperija, ir beveik dvigubai didesnė už tada esančią Prancūziją. 

Lietuviai turi atsakomybę prisiminti Sausio 13 dieną kaip Laisvės Gynėjų Dieną, Vasario 16 dieną kaip Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir Kovo 11 dieną kaip Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, nes tai yra svarbūs įvykiai, kai lietuviai parodė stiprumą. Istorija mums pasakoja apie dienas, kai lietuviai buvo pakankamai stiprūs, kad kartu nuspręstų, kas tuo metu šaliai buvo geriausia. Todėl būnant lietuviais – mūsų pareiga mokytis ir prisiminti savo protėvių istoriją, judant į ateitį, nes mūsų šeimos ir draugai kovojo už šalį, kurią turime šiandien.

Todėl kiekvieną kartą, kai girdžiu judančią savo grandinėlę ir jaučiu ją tarp savo pirštų, kai matau jos atspindį veidrodyje, prisimenu savo prosenelę, moterį, kuri yra stipri, kaip ir Lietuva, rodanti tiek daug stiprumo per ilgą istoriją. Tikiu, kad istorija yra pagarbos forma, ir kad savo tautybę nešioti su pasididžiavimu yra svarbu. Todėl, kai aš kiekvieną dieną nešioju savo grandinėlę, aš visada nešioju savo lietuvišką tautybę.

Lukas Greblikas, 12 kl.

Mano šeimyna yra atvykusi iš Lietuvos. Mūsų šeimoje mano prosenelis buvo politinis kalinys. Jo vardas yra Leonardas Dubinas. Jis buvo gimęs 1920 metais. Karo metu jis buvo nusiteikęs prieš sovietų valdžią ir jiems nepakluso. 1946 metai buvo sulaikytas KGB ir nuteistas 10 metų nelaisvės ir kalėjo Vilniuje KGB kalėjime. Jo pasakojimu, ten buvo daromi eksperimentai su žmonėmis. Po metų laiko jam pasisekė pabėgti iš to kalėjimo ir slapstytis Lietuvoje nuo KGB. Praėjus vieniems metams, jis buvo vėl sulaikytas KGB ir ištremtas į Sibirą, ir nuteistas 15 metų nelaisvės dėl nepaklusimo SSRS valdžiai. Grižęs po tremties gyveno Lietuvoje.

Aš labai didžiuojuosi savo proseneliu, kuris kovojo už Lietuvos laisvę ir nepasidavė SSRS valdžiai.

Emilia Venckutė, 12 kl.

Mano proseneliai, mamytės seneliai, gimė ir užaugo Lietuvoje kaip ganytojai. Jie turėdavo dideles šeimas su daug brolių ir seserų, bet tais laikais Lietuvoje buvo sunkūs laikai. Todėl visi keturi mano proseneliai, būdami panašiai mano amžiaus, paliko savo šeimas ir iškeliavo vieni laivu į Pietų Ameriką, Argentiną 1929 m. Jie tai darė, nes norėjo keliauti ir uždirbti savo šeimoms pinigų, ir po to visi planavo grįžti į Lietuvą. Tačiau jie nebesugrižo į Lietuvą, nes prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas. 

Kai atvyko į Buenos Aires, Argentinoje, jie turėjo pasilikti ant laivo ir būti karantine. Po to juos priėmė kiti lietuviai į savo namus. Argentinoje mano proseneliai surado darbus gamykloje. Jie siųsdavo savo algas į Lietuvą. Jų šeimos galvodavo, kad jie gerai užsidirba. Iš tikrųjų, jiems beveik nieko nelikdavo iš algos ir gyvendavo padėdami vienas kitam lietuvių kolonijoje Argentinoje. Savo laisvu laiku mano proseneliai ir kiti lietuviai dirbo kartu, statydami klubus. Šitie klubai buvo būdas susieiti su kitais lietuviais, kurie irgi gyveno Argentinoje, ir stengėsi išlaikyti lietuviškas tradicijas, kaip gaminti maistą, siūti, kalbėti lietuviškai, šokti. 

Man labai patinka, kai aš keliauju į Argentiną aplankyti savo močiutę. Ji man pasakoja savo ir jos tėvų istorijas. Mano prosenelių istorija rodo man gražią tikrovę kaip lietuviai visame pasaulyje suranda vienas kitą ir dirba kartu išlaikydami lietuviškas tradicijas, ar tai būtų Argentinoje arba čia pat, Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje, Kalifornijoje.

Los Angeles Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos 11/12 kl. (seminaro) mokytoja Vitalija Virbukienė