Lipom, važiavom, siekėm Mt. Diablo viršūnės, lyg simboliškai atkartodami Lietuvos siekį atkurti savo nepriklausomybę

Be abejo, skirtingai nuo titaniškai drąsių ir skausmingų išgyvenimų to meto Lietuvoje atkuriant nepriklausomybę, mūsų kelias buvo lengvas ir smagus. Ačiū to meto herojams ir palaikantiems juos žmonėms, nepriklausomybė jau atkovota, ir mes laisvai gyvename ir kopiame kur ir kada norime. Todėl tikrai smagu, kad susirinko tiek daug entuziastų paminėti šią datą.

Įkvepiančiai nuteikė garbaus amžiaus Vytautas Palčiauskas, jo žmona Aurelija ir Dalia Grybinas besimaunantys žygio batus ir ryžtingai pasiekę viršūnę. Džiaugiamės jaunimu, pasiryžusiu įveikti kalną nuo pačios papėdės, kas sudarė apie 13 mylių (dauguma mūsų pasirinko 7.5 mylių kelią). Esame susižavėję dviratininkais, sugebančiais užminti į tokį statumą, bei dėkojame palaikymo komandai, kuri užvažiavo į viršų keliu ir atvežė vėliavas bei gėrybių krepšelį. Čia jau turėtų būti atskira padėka Ingai Metivier, kuri praktiškai pamaitino visą mūsų būrį. Dauguma nešėsi smulkius užkandėlius, o va kai pamatėm Ievos Bulotaitės keptą duoną ir visas kitas Ingos surinktas gėrybes, tai turbūt būtume dar kartą aukštyn žemyn sulėkioję iš džiaugsmo.

Bet prieš valgant, pasiekę viršūnę, sudainavome Lietuvos himną bei kitas dainas, kurias mokėjom (o jei nemokėjom, tai Vitas Alekna žodžius surasdavo), pajuokavom, pasidžiaugėm vieni kitais ir prisifotografavome. Mūsų valdybos narė ir fotografė Jurgita Mažeikienė nepaleido fotoaparato iš rankų net ir į kalną koptama, todėl turime daug sustabdytų džiaugsmingų akimirkų. O visas tas gerumas įvyko, nes Virgilija Tali iniciavo lipimą, o kiti nariai įvairiais būdais prisidėjo.

Nuotraukų galerija