Kauno Valstybinis Lėlių Teatras atvažiuoja į Los Andželą

Dėmesio!!! Pirmą kartą Los Andžele! Kauno Valstybinis Lėlių Teatras iš Lietuvos jums atveža spektaklį vaikams ir visai šeimai „Sesytė Elenytė ir Joniukas Aviniukas”. Šis teatras pelnė tarptautinį pripažinimą ir atvėrė Lietuvos lėlininkams kelią į užsienio scenas, kurie žavėjo tūkstančius vaikų ir suaugusiųjų savo talentu.

Spektaklis vaikams „SESYTĖ ELENYTĖ IR JONIUKAS AVINIUKAS„

Spektaklis nukels žiūrovus į rugine duona kvepiančią pirkią, kurioje kiekvienas esame laukiamas kaip savuose namuose. Toje pirkioje tėvai savo vaikams skaito lietuvišką pasaką. Visi šeimos nariai netikėtai įsijaučia taip, kad pasaka virsta realybe, o realybė – pasaka.

Spektaklio kūrėjai scenoje ieško atsakymų: kas yra gėris ir blogis, kodėl mums visiems tokie svarbūs glaudūs šeimos ir bendruomenės santykiai, įveikiant savo kelyje iškilusias kliūtis? Elenytės ir Joniuko kelionė primins, kad būtent šeimos ir mūsų visų vienybė suteikia stiprybės Gėriui ir tik būdami kartu galime nugalėti Blogį.

Šis spektaklis ne tik įkvėptas stebuklinės lietuvių liaudies pasakos, bet ir kupinas lietuviškų dainų, folklorinių simbolių ir sakralios šviesos, kuri iš naujo leis pamatyti mūsų tautosakos grožį ir unikalumą.

LĖLĖ, KURI DIDŽIUOJASI, KAD TURI „Ė“ – Interaktyvi edukacija visai šeimai

Šios interaktyvios edukacijos metu, mažieji ir didieji žiūrovai turės galimybę prisijungti prie dviejų keliaujančių teatro lėlininkų. Jie apkeliavę visą platųjį pasaulį, moka daugybę skirtingų kalbų, tačiau širdies gilumoje – jie visada buvo ir bus tikri lietuviai, o lietuvių kalba jiems – pati mieliausia! Nes kalba ši – nepaprasta… Ji turi vieną stebuklingą raidę, kurios neturi jokia kita kalba pasaulyje. Ši raidė tai – „Ė“.

Lėlininkams tai ypatingai svarbi raidė. Kaip tikri burtininkai, jie kasdien kuria stebuklą ir įpučia gyvybę daiktams. Tam jiems neužtenka žodžių – jiems reikia burtažodžių. Būtent toks yra žodis „lėlė“, kuris turi net dvi pačias unikaliausias raides savo pavadinime!

Ši edukacija – tai nuotaikingas žaidimas su kalba ir nuoširdus didžiavimasis lietuvių kalbos ir kultūros lobiais. Edukacijos metu dalyviai daug sužinos ne tik apie skirtingus lietuviškos kultūros simbolius ir mitinius veikėjus, bet ir apie lėlių teatrą.

Apie tratrą

Įkūrimas

Štai taip, vieną kartą, vieno žmogaus mintyse užgimė pasaka apie teatrą vaikams, kuris dovanotų tikėjimą stebuklu. Na, o visi, skaitantys pasakas, tikrai patvirtins, kad anksčiau ar vėliau jos virsta tikrove. Taip nutiko ir šįsyk… Vėlyvą 1958 m. saulėtą pavasario sekmadienį buvo suvaidinta pirmojo Lietuvoje valstybinio lėlių teatro premjera – spektaklis „Stebuklingas Aladino žibintas”, tarsi suteikiantis mums užuominą apie besipildančius paprastų žmonių norus. Kas buvo šis paprastas nepaprastas žmogus, kurio norus išpildė džinas ir kokia iššūkių kupina buvo jo kelionė į savo svajonę?! Tai Stasys Ratkevičius (1917 – 2010) ir jo ištikima gyvenimo palydovė žmona Valerija Gruodytė – Ratkevičienė (1916 – 2004).

Plačiau: Teatro įkūrėją nuo mažumės traukė muzika. Jis labai anksti išmoko groti smuiku, fortepijonu, vargonais. Vėliau rimtai susidomėjo medicina, įstojo į institutą, bet, kaip yra sakęs, „vis tik paviliojo muzika“, todėl nepabijojęs sekti širdimi, jis ėmėsi studijų Valstybinėje konservatorijoje, Vilniaus dramos studijoje, dainavo filharmonijos chore.

Kūrybinį kelią pradėjęs Klaipėdos dramos teatre, nestokojęs sėkmingų vaidmenų bei režisūrinių darbų, S. Ratkevičius brandino nurimti neleidžiančią svajonę – įkurti teatrą vaikams. „Važiuojant gastroliniais maršrutais nepaprastai jaudindavo didelis vaikų noras stebėti teatro spektaklius. Būriais susirinkę prie įėjimo į salę, jie ištisomis valandomis graudindavo durininką savo nuolatine malda: „Dėdule, įleisk!“ Bet galimybių tam nebuvo. Pjesės daugumoje skirtos tik suaugusiesiems, o ir spektaklių laikas gana vėlokas. Jiems reikia savo teatro… Suprantamo ir vaikiško,- nusprendžiau aš. Būtinai reikia!“, – apie priežastį, nulėmusią pasirinktą kelią, atsiminimuose rašo lėlių teatro įkūrėjas S. Ratkevičius.

1956 m. Klaipėdoje palikęs pusšimtį sukurtų vaidmenų ir keletą režisuotų spektaklių, į dėžes sudėjęs lėles bandomajam vaidinimui, Stasys su žmona Valerija, atsisakiusia Klaipėdos dramos teatre vaidmenų, apie kuriuos daugelis aktorių galėjo tik svajoti, būsimasis Pasakų šalies Karalius, atvyko dirbti į Marijampolę (tuomet – Kapsuką) ir namų teatre ėmėsi įgyvendinti ilgai puoselėtas mintis. Taip pamažu jo slapta širdies svajonė ėmė įgauti formą.

„Kūrybą vaikams turi lydėti džiaugsmas ir gėrio teigimas, o forma tarnauti turiniui,”- mąstė jis.
1957 m. įvyko bandomojo lėlių spektaklio „Užburtosios klumpės“ premjera. Ir jau 1958-aisiais S. Ratkevičius tapo naujai įsteigto Lėlių teatro vadovu. Būtent šiais metais žiūrovai ir išvydo pirmąjį režisieriaus spektaklį „Stebuklingas Aladino žibintas“(apie pirmuosius darbo metus Marijampolėje – ištraukos iš aktorės O. I. Stankevičienės atsiminimų).
1960 m. teatras persikėlė į Kauną, į tarpukariu pastatyto kino teatro „Odeon“ patalpas (sovietmečiu – „Baltija“, „Pionierius“). Tai buvo jo ilgo ir nuostabaus kelio pradžia…

Per savo ilgą ir stebuklų, atradimų, kryžkelių ir nusivylimų kupiną gyvenimą S. Ratkevičius režisavo apie keturias dešimtis lėlių spektaklių:  I. Štoko „Velnių malūnas“,V. Majakovskio „Misterija Buf“, P. Mančevo „Zuikių mokykla“, S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“, A. Popesku „Spindulėlis“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, S. Ratkevičiaus „Joniukas“ (pagal J.Biliūno pasakas), pelniusių tarptautinį pripažinimą ir atvėrusių Lietuvos lėlininkams kelią į užsienio scenas, žavėjusių tūkstančius vaikų ir suaugusiųjų, apkeliavusius mažiausius Lietuvos miestelius ir pasiekusius Lotynų Ameriką (S. Ratkevičiaus atsiminimai „Visos mano dienos“). Tačiau nė vienos pasakos herojus neįveikia išbandymų vienas pats…

Veikla

Pasaulis, susikūręs iš talentingo menininko svajonės grūdelio, šiandien yra gyvas labiau nei bet kada. Jis turėjo pradžią, bet neturi pabaigos…

Šiandien valstybinį Kauno lėlių teatrą sudaro solidus režisierių, dailininkų, aktorių, scenografų, kompozitorių sąrašas, daugiau nei 200 spektaklių pavadinimai, apie 2000 pagamintų lėlių, per 17 000 suvaidintų spektaklių, kuriuos matė daugiau kaip 2,7 mln. žiūrovų.
Kasmet teatre suvaidinama apie 300 spektaklių, pristatomos keturios premjeros.
Kiekvieną sezoną mažiesiems pasakų mylėtojams siūloma apsilankyti 26 repertuariniuose spektakliuose. Tai įvairių šalių pasakų inscenizacijos, originalioji dramaturgija vaikams.

Teatre yra 2 žiūrovų salės (230 ir 50 vietų; 2018 m. iš ES fondų rekonstruota Didžioji salė, 2019 – 2020 m. – Mažoji salė, lėlių muziejus ir gamybinės patalpos).
Su lėlėmis, baigusiomis aktyvų sceninį gyvenimą, galima susipažinti užsukus į nuo 1996 m. veikiantį Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejų. Jame sukaupta daugiau nei 900 vertingų eksponatų, menančių ilgą teatro kūrybinį kelią. Čia nuolat vyksta edukaciniai renginiai, šviečiamosios programos, rengiamos muziejaus fondų parodos.
Per pastaruosius dešimtmečius mūsų teatras žiūrovus džiugina A. Stankevičiaus, lietuvių kilmės Baltarusijos režisieriaus Olego Žiugždos vaidinimai, žaismingi pajūrio menininkių – Jūratės Januškevičiūtės, Gintarės Radvilavičiūtės ir Gintarės Damanskytės darbai, poetiška Vilniaus „Lėlės“ teatro aktorės, režisierės ir dramaturgės Nijolės Indriūnaitės inscenizacija Mažojoje scenoje, lėlininkų – Andriaus Žiurausko ir Rasos Bartninkaitės, Dariaus Krapiko pastatymai, dramos spektaklių režisierių – Agnės Sunklodaitės ir Arvydo Lebeliūno darbai.
Teatras yra Tarptautinės vaikų ir jaunimo teatrų asociacijos ASSITEJ ir Tarptautinės lėlininkų organizacijos UNIMA narys.

Mūsų teatro spektakliais virtusios istorijos kviečia ateiti kiekvieną: ieškantį ar turintį kuo pasidalinti, liūdintį ar linksmą, vienišą ar turintį daugybę draugų, didelį ar mažą vaiką. Juk ir pasakos būna pačios įvairiausios – linksmos, įkvepiančios, liūdnos, linksmos ar pamokančios. Mūsų teatre surasite pasaką, kuri skirta būtent jums.

“Jeigu lėlių teatro bičiuliais taps tėvai – taps ir jų vaikai. Trokštame, kad tėveliai išmoktų lėlių spektaklyje girdėti ir matyti tai, ką girdi ir mato jų vaikai, betarpiškai priimti arba atmesti, kaip daro mažieji žiūrovai. Kiekvieno vaiko prigimtis linkusi į gėrį. Jis iš prigimties švarus tarsi balto popieriaus lapas. Pirmus ženklus, pirmus štrichus tame baltame lape kartais labai neatsargiai įbrėžiame mes, suaugusieji.”

Lėlių teatro scenografas Vitalijus Mazūras

Daugiau informacijos apie šį teatrą rasite apsilankę jų tinklalapyje https://kaunoleliuteatras.lt