Pasibaigė 2023-2024 mokslo metai. Los Angeles Šv. Kazimiero litunistinėje mokykloje. Atsisveikiname su 9 abiturientais, kurie baigė mokyklos nustatytą 12 metų mokslo kursą.

Mokyti – tai suteikti sparnus…

Mokyti – tai parodyti kelią ir kryptį…

Mokyti – tai atiduoti dalelę savęs ir auginti kitą…

Bet mokyti reiškia ir gauti…

…nuoširdžią šypseną ir skambų juoką,

pasitikėjimo ir džiaugsmo pilnas akis,

noro nesustoti ir vis stiebtis į priekį,

augti didžiu ir geru žmogumi…

Didžiulės sėkmės, gražiausių svajonių Jums visiems!

Emili Kedytė

Mano vardas Emili. Aš gimiau Lietuvoje, Kaune. Būdama trejų metukų gyvenau Čikagoje, o po metų atsikraustėme i Burbanką, Kalifornijos valstiją. Teta Gitana papasakojo mano tėvams apie Šv. Kazimiero mokyklą. Būdama ketverių pradėjau lankyti kiškių klasę. Atsimenu, kaip direktorė Marytė pasitiko su šypsena ir davė saldainių. Nuo to laiko prasidėjo mano draugystė su mokykla. Pirmoji mokytoja Kristina Bandžiulienė priėmė mane labai šiltai. Darželio klasėje brangiausios mano mokytojos Raimonda ir Aušra mokino raidžių, dainelių, eilėraščių. Su mokytoja Rasa pirmoje klasėje pradėjau lietuviškai skaityti. Mokytojos Redos ir mano mamytės Evelinos antroje klasėje susipažinau su linksniavimu. Su mokytoja Sigita mes darėme daug projektų, valgėme skanius sviestinius sausainius. Prisimenu, kaip ji atnešė lipnią juostelę, kur buvo kaip mano batų dizainas. Mokytoja Sigita paruošė pirmai komunijai. Su mokytoja Gida išmokau labai daug apie lietuvybę, su mokytoja Gaile linksniavimo, o mokytojos Ringailės pamokose diskutavome ir darėme daug lietuviško meno. Su mokytoja Jurgita dekoravome žurnalą, mokytojos Vėjūnės pamokose mokinomės apie Lietuvos istoriją. Mokytoja Žydra mane įkvėpė katalikiškumo. Ji gražiai paruošė Sutvirtinimo sakramentui ir net pandemijos metu turėjome įdomius pokalbius-pamokas. Mokytoja Jūratė mokino tikybos mūsų klasę net keletą metų. Jos pamokos buvo labai religingos. Visada prisiminsiu kaip mokytoja paprašė padaryti 5 religines lėkštes ir aprašyti kiekvieną. Aš neišgirdau…Visą savaitę piešiau ir padariau 24 lėkštes. Mokytoja Agnia vedžiojo mus istorijos labirintais. Mokytojai Rima, Viktoras mokino dainuoti, o mokytojas Valdas – šokti. Mokykloje sutikau mano dabartines muzikos mokytojas Silviją ir Gretą. Mokytoja Danguolė – tai Spragtukas ir Blynų balius, tai tautiniai šokiai ir lietuvių dienos. Nuo pat mažens buvau sužavėta jos atsidavimu lietuviškai mokyklai. Buvo smagu sutikti Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą ir pirmąją ponią, pasipuošus tautiniais drabužiais, šokant “Kepurinę”. Prisidėjau šiais metais prie Spindulio ir laukiu Dainų ir šokių šventės Lietuvoje.

Mano mokytoja Vitalija įkvėpė mane būti drąsesne, mokytis iš klaidų, nebijoti suklysti. Su ja turėjome daug įdomių pamokų su įvairiais svečiais. Mokinomės gaminti koldūnus, tinginį, daryti iš vaisių ir daržovių mandalas. Aš esu labai dėkinga, kad paskutinius mokyklos metus turėjau ją kaip mokytoją, nes su paaugliais nėra lengva.

Esu labai dėkinga savo tėveliams, kad jie mane vežiojo 13 metų. Mano amerikietiški draugai manęs vis klausia, kodėl aš dar vis einu į mokyklą šeštadieniais. Aš jiems atsakau, kad šeštadieninė mokykla tai nėra tik mokykla, bet tai yra mano gyvenimas būdas. Aš nekeisčiau nieko už visus prisiminimus, kuriuos gavau čia – Šv. Kazimiero lituanistinėje mokykloje. Daug supratau ir dirbdama šiais metais mokytojų pagalbininke. kiek daug Mokytojos atiduoda savo energijos.

Būdama Šv.Kazimiero mokykloje, aš ne tik išmokau šokti tautinius šokius, dainuoti, būti katalike. Mokykla suteikė man galimybę būti skaute ir ateitininke. Nuo šešerių metų pradėjau lankyti abi draugoves. Stovykla Rambyne ir ateitininkų stovykla Santa Barbaroje paliko prisiminimus visam gyvenimui. Laukiu vėl vasaros, kada galėsiu dvi savaites stovyklauti Rambyne. Gaila palikti šią Mokyklą, bet esu labai dėkinga už viską, ką mokykla man davė. 

Dėkoju Visoms mokytojoms ir direktorei Marytei už jūsų visų atsidavimą ir kantrybę. Išsinešu į tolimesnį gyvenimą pilną lagaminą jūsų man duotų – lietuviškumo, katalikiškumo, gyvenimo pamokų.

Greta Perevičiūtė

Penkiolika savo gyvenimo metų turėjau atsibusti labai anksti kiekvieną šeštadienį ir lankyti Šv. Kazimiero Lituanistinę Mokyklą. Kai mano kasdieninėje mokykloje draugams sakiau, kad aš šeštadienį turiu važiuoti į mokyklą, jie visada keistai žiūrėjo į mane ir klausė „Kodėl? Kas yra Lietuva? Ar tu padarei ką nors blogo?”. Visada turėjau paaiškinti, kad aš neiškritau iš klasės ir kad aš iš tikrųjų einu į šeštadieninę mokyklą mokytis lietuvių kalbos ir sužinoti apie savo šalies istoriją, kultūrą, religiją ir tradicijas. 

Kartais aš nenorėdavau eiti į lietuvišką mokyklą, nes norėjau sportuoti ar pernakvoti su drauge ar nueiti į gimtadienį, bet mama visada sakydavo, kad lietuviška mokykla yra svarbiau. Nors tai užtruko “tik” penkiolika metų, supratau, kad kartą per savaitę eiti į lituanistinę mokyklą ir mokytis vienos iš seniausios kalbos pasaulyje – buvo tikrai verta. Labai patiko praleisti laiką su artimiausiais draugais. Taip pat man patiko pietums valgyti lietuvišką maistą – koldūnus, kugelį ir cepelinus. Labiausiai patiko dalyvauti visuose renginiuose, kaip Kalėdų Eglutė, Lietuvių Dienos ir Blynų Balius. Visi mokytojai buvo ir išlieka nuostabūs, visada linksmai pravesdavo pamokas, o aš visada smagiai leisdavau laiką, kol, žinoma, užduodavo namų darbus. Esu labai dėkinga visiems savo mokytojams, ypač direktorei Marytei, mokytojoms Vitalijai, Danguolei, Žydrai ir žinoma, savo mamai.

Dėkoju, kad atidavėte daug laiko mokydami mus apie svarbiausią mūsų dalį – Lietuvybę. Ačiū mano draugei Gintarei, kad visada davė priežastį eiti į mokyklą ir yra man kaip sesuo. Dėkoju visiems už tai, kad mano laikas šioje mokykloje buvo toks vertingai praleistas ir labai ypatingas. Labai ačiū!

Lukas Grėblikas

Atsimenu tą dieną, kai tėvai pasakė, kad šeštadieniais eisiu į lietuvišką mokyklėlę. Iš pradžių buvo keistas jausmas, nes mokykloje visi kalbėjo lietuviškai. Mokyklą pradėjau lankyti trečioje klasėje. Buvau nepatenkintas, nes visi amerikiečiai draugai turėjo 2 laisvas dienas, o aš tik 1 dieną. Bet paskui pradėjo patikti, nes susipažinau su lietuviais draugais. Mokykloje sužinojau apie Lietuvos istoriją, mokinausi skaityti ir rašyti lietuviškai. Grįžęs į Lietuvą galėjau susikalbėti su močiutėmis, seneliais ir pusbroliais ir suprasti ką kalba kiti. 

Esu dėkingas lituanistinei mokyklėlei, nes čia supratau, kokia yra svarbi man lietuvybė ir kad mano šaknys yra kilusios iš Lietuvos.

Nida Jakeliūnaitė

Išeiname… Kiekvieno laukia skirtingas kelias. Uždarydami lituanistinės mokyklos kiemo vartus, paliekame mokyklos šurmulį, draugus, mokytojus. Paliekame, bet dar ilgai nepamiršime, kas buvo gražu, brangu ir miela.

Per mokyklos gyvavimą – mūsų laida skiriasi nuo pirmųjų laidų, bet visus mus vienija meilė Lietuvai. Esu dėkinga šeštadieninei mokyklai, kad kartą per savaitę galėjau pasijausti, tarytum būčiau bent šiek tiek arčiau taip išsiilgtos Lietuvos.

Džiaugiuosi, kad tolimesnius mokslus ir studijas pasirinkau. Lietuvoje. Toks sprendimas – šeimos ir, žinoma, mokyklos nuopelnas. 

Noriu padėkoti visiems mokytojams už kantrybę ir pagalbą Už supratingumą ir rūpestį esu labai dėkinga mokyklos direktorei Marytei Newsom, mokytojai Rimgailei Barysaitei ir seminaro mokytojai Vitalijai Virbukienei. AČIŪ JUMS! 

Klasės draugams noriu pasakyti – mes mokėmės toj pačioj klasėj… Sėkmės jums!

Vincentas Gedgaudas

Noriu pradėti sakyti, kad aš myliu mūsų mokyklą, kaip sakė daugelis prieš tai abiturientų.

Maniau, kad atvykti į šeštadieninę mokyklą yra kančia. Labai norėjau būti „normaliu vaiku“, kad galėčiau turėti dviejų dienų savaitgalius ir būti taip, kaip mano amerikoniški draugai. Dabar manau, kad būti „normaliu vaiku“ būtų nuobodu, nes per metus aš daug išmokau ir dabar tai vertinu. Buvo smagu, kai mes žaidėme įdomius žodžių žaidimus su mokytoja Žydra, ir kai mes išmokome šokti su mokytoja Danguole, ir ypač, kur kitur galėtumėme žaisti “tik, tik, bum” iš ryto su mokytoja Vitalija. 

Aš esu Vincentas. Aš esu Lietuvis. Tai yra ta dalis manęs, kuria aš labiausiai didžiuojuosi. Dabar man patinka ateiti į šią lituanistinę mokyklą. Draugai, kuriuos čia susiradau yra patys geriausi. Jaučiuosi labai ypatingas, kad išmokau kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai, ir aš esu skolingas, tiems žmonėms – mokytojams, tėvams, ir seneliams, kurie mane išmokino. Aš vertinu ir myliu šią mokyklą, ir ji visada užims ypatingą vietą mano širdyje. Ačiū.

Camile Casper

Mano vardas yra Camile Casper ir aš labai didžiuojuosi, būdama 2024 metų abituriente Šv. Kazimiero Lituanistinėje mokykloje. Tiesą sakant, tarp darželio ir septintos klasės, aš turėjau mažą pertrauką, nes nelankiau lituanistinės mokyklos, ir manau, kad yra juokinga istorija dėl nelankymo, tad noriu jums papasakoti.

Kiekvieną šeštadienio rytą mano tėvai duodavo man porą dolerių, kad nusipirkčiau spurgų. Tai buvo mano smagiausias nuotykis per visą savaitę, kai gaudavau rožinę spurgą lituanistinėje mokykloje. Tačiau vieną dieną nebuvo spurgų, o vietoj jų buvo grybų pica. Kai aš buvau vaikas, labai nemėgdavau grybų, bet buvau alkana, tad nusipirkau picą ir suvalgiau, gal net ir ašara išriedėjo iš pykčio. Kai grįžau namo, maldavau savo tėvų, kad daugiau manęs nevestų į lituanistinę mokyklą. Galiausiai, mes padarėme mažytę pertrauką, nes mano brolis buvo ką tik gimęs, ir mums tekdavo ilga kelionė pirmyn ir atgal, bet man patikdavo manyti, kad tai buvo dėl tos mano tragiškos grybų istorijos…

Visi juokai buvo šalin, kai sugrįžau į lituanistinę mokyklą, nes supratau, kad praleidau tiek daug brangių metų. Man patiko mokytis kalbos, istorijos, tradicinių dainų ir šokių. 

Kai aš pradėsiu lankyti Notre Dama universitetą šį rudenį, nors bus daug darbų ir visiškai skirtinga vieta, aš prisiminsiu laikus, kai su draugais žaidėme veidrodį pamokoje ar kai išeidavome papietauti ir vaidindavome, kad esame suaugę. Mes norėjome per greitai subręsti, bet kartais norėčiau pasakyti sau jaunesnei, kad nereikia niekur skubėti, o reikia mėgautis mažaisiais momentais. 

Noriu padėkoti visiems, kad mane priėmėte, šokote su manimi ir kalbėjote su manimi lietuviškai, leidote pasijausti lyg būčiau mažoje Lietuvoje, kai Lietuva yra toli nuo namų. 

Aš taip pat norėčiau padėkoti savo šeimai, ypač savo mamytei, be kurios aš šiandien čia nebūčiau. 

Taigi, mano pamoka – niekada neleisti grybų picai stabdyti mums atrasti nuostabių bendruomenių, kaip Šv. Kazimiero lituanistinė mokykla.

Erikas Puodžiūnas

Sunku tikėti, kad mano dienos Šv. Kazimiero mokykloje jau baigiasi. Aš lankiau lituanistinę mokyklą nuo kiškių klasės – tai penkiolika metų! Iš pradžių lituanistinė mokykla man buvo visiškai kaip mūsų draugų būrelis. Per 15 metų praleidome daug šeštadienių kartu, taip pat ir Blynų Balius, Kalėdų eglutes ir Lietuvių dienas. Man tikrai buvo nuostabu, bet vis nesupratau kodėl. 

Kai buvau vyresnis, pradėjau vėliau atvykti į klasę, nes prasidėdavo beisbolo ir futbolo sezonai. Nors dar likdavo laiko pasišnekėti ir paišdykauti su Vincentu, buvo sunkiau įtilpti į lietuvių kalbos pamokas. 

Prieš porą metų aš nuvykau į MAS Dainavoje, kur susipažinau su daugybę lietuvių. Ir nuostabiausia buvo tai, kad nors aš skridau per visą šalį ir beveik nieko ten nepažinau, vis tiek jaučiausi priimtas ir kažkiek kaip namuose. Nuo to laiko aš supratau, kad lietuvybė yra svarbi mano gyvenimo dalis. 

Aš esu dėkingas mokyklos direktorei Marytei Newsom ir visoms mokytojoms už jų pasiaukojimą ir lietuvybės išlaikymą. Ypač dėkoju mokyklos direktorei Marytei, kad leido man lankyti mokyklą kol sportavau ir negalėjau lankyti mokyklos kas šeštadienį. Aš niekada nepamiršiu savo brangių dienų Šv. Kazimiero mokykloje.

Maya Danovitch

Per šiuos praėjusius penkiolika metų, lankant Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą, kiekvienais metais aš išmokau kažką naujo. Anksti išmokau rašyti lietuviškai. Išmokau šokti ir švęsti mūsų lietuvišką kultūrą. Mokiausi dainuoti himnus ir harmonijas, ir dalinausi tradicijomis su draugais.

Vėliau išmokau kurti rašinius lietuviškai ir net rašyti dainas lietuviškai. Aš supratau, kaip svarbu yra pristatyti ir pridėti savo unikalų balsą, būnant vienai iš tik 3 milijonų lietuvių visame pasaulyje.

Dabar išmokau vertinti savo lietuvišką tapatybę (identity) kartu su kitomis savo tapatybėmis, ypač kaip mano žydų tapatybe. Niekada nepamiršiu kaip mokyklos direktorė Marytė Newsom pasakė, kad niekam nereikia būti tik “pusė” vienos tapatybės ir “pusė” kitos. Todėl aš esu ir lietuvė, ir žydė, bet ne “pusė” vieno ar kito. Aš galiu švęsti abi tradicijas, jas abi pilnai įgyvendinant.

Taigi, jaučiuosi, kad per praėjusius penkiolika metų, kai lankiau Šv. Kazimiero lituanistinę mokyklą, aš čia išmokau ir užaugau rasti ir vertinti savo “multifaceted” tapatybę.

Emilia Venckutė

Iš širdies dėkoju Šv. Kazimiero lituanistinei mokyklai už nepamirštamus įspūdžius, prisiminimus ir draugystes, kurias aš laikysiu su savimi per visą gyvenimą.

Noriu padėkoti visiems mano mokytojams, kurie per visus šiuos metus dirbo, kad sukurtų tikrai nuostabią mokymosi aplinką ir mane išmokino suprasti, ką reiškia būti lietuve.

Ačiū mokyklos direktorei Marytei, kuri visada mane motyvavo stipriai dirbti. Dėkoju mokytojai Žydrai, kad padėjo pasiruošti Pirmai komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui. Ačiū mokytojai Danguolei, kuri mane išmokino nuostabių tautinių šokių ir dainavimo. Ypatingai noriu padėkoti mokytojai Vitalijai už nuostabius paskutinius dvejus metus, kurie mane pripildė su gilesniu supratimu apie lietuvių kalbą ir literatūrą, tradicijas ir istoriją. Taip pat šiltai prisiminsiu mūsų klasės žaidimus ir tradicijas, kurios suartino mane su draugais.

Aš būsiu amžinai dėkinga už draugystes, kurias aš čia sukūriau ir už visus momentus, kuriuos praleidau su klasiokais per pietų pertraukas, per mokyklos renginius, šokių repeticijas ir klasėje.

Visada laimingai prisiminsiu savo praleistus šeštadienius mokykloje. Ačiū, ačiū, ačiū!