Dalia Grybinas: “Tėtis drožinėdavo tulpes iš medžio, o aš jas siuvau”

Turbūt nėra nė vieno lietuvio, ilgiau gyvenančio San Franciske ar miesto apylinkėse, kuris nepažintų Dalios Grybinas. Pirmiausia supranti, kad tai labai šiltas, lengvas ir geranoriškas žmogus. Vėliau sužinai, kokia įdomi jos ir jos šeimos istorija. Metai iš metų ji atsidavė lietuvybės puoselėjimui, ilgą laiką buvo lietuvių bendruomenės tarybos narė sekretorės o vėliau ir pirmininkės pareigose, dalyvavo lietuvių šokių kolektyve, chore, mugėse, ir jei tik galėjo, niekada neatsisakė suteikti lietuvių bendruomenei pagalbos.

Kur tu gimei ir kokie tavo ryšiai su Lietuva? Kas buvo tavo tėvai. Kur jie gimė? Kiek metų buvo, kai išvažiavo? Ar liko Lietuvoje giminių?

Aš gimiau Amerikoje, 1953 m., East Saint Louis, Illinois (dabar Lithuanian American Community of Greater St. Louis). Ten gyveno gana daug lietuviškų šeimų (20-30) netoli lietuviškos bažnyčios, Nekalto Prasidėjimo. Tėvelis, Zigmas Grybinas, gimė Lukšiuose, po karo pateko į DP (Displaced People) stovyklas ir 1949 metais, būdamas 25 metų, iškeliavo į Ameriką. Mama, Virginija (Wickel) Grybinas, gimė Gross Point, Michigan. Nors jos tėvelis, Teodore, buvo olandas, jos mama, Marija, buvo lietuvių kilmės, nes seneliai atvyko maždaug 1900 metais (pirmoji lietuvių emigracijos banga). Jie pasistatė liuteronų lietuvišką bažnyčią, kuri egzistuoja iki šios dienos.

Tėvelis paliko savo tėvus ir seseris Lietuvoje. Vienas brolis grįžo į Lietuvą ir žuvo būdamas tik 29 metų. Kitas brolis, taip kaip tėtis, emigravo į Ameriką. Augant, mudu su seneliu Antanu Grybinu susirašinėjome, nors jis daugiausia ragino mane būti gera tėvams ir kruopščiai studijuoti. Dar turiu jo laiškelius. (Pridedu vieną, parašytą 1965 metais).

Kaip tu išmokai lietuviškai? Ar namuose buvo kalbama lietuviškai? Ar ėjai į kokią nors mokyklėlę?

Mama augdama nekalbėjo lietuviškai, nors šiek tiek suprato iš senelių kalbos. Ištekėjusi, ji studijavo laikraštį „Draugas“ ir taip išmoko atpažinti lietuviškus žodžius. Su tėvo pagalba išmoko kalbėti. Iki šios dienos ji kalba lietuviškai, ypač kai nenori, kad kiti suprastų. Mes, šeši vaikai, namuose kalbėdavome lietuviškai. Kai paaugome, vakarais darydavome namų darbus, ir kai tik padidėjo vaikų skaičius parapijoje, pradėjome lankyti šeštadieninę mokyklą, kur tėtis buvo vedėjas. Vėliau aš ten ir mokytojavau. Šokome (kartais net pasirodėme TV), dainavome, deklamavome ir leidome laikraštėlį „Vaikų Dirva“. Pradėjusi gimnaziją, išlaikiau „aukštesnius namų kursus“, tai yra, užsiėmimus, kurie buvo paruošti Čikagoje.

Ką tu girdėjai iš aplinkos apie Lietuvą? Kokią tu ją įsivaizdavai? Ar tėvai bendravo su kitais lietuviais? Ar daug šnekėjo namie apie Lietuvą? Ar tu turėjai draugų lietuvių? Kokia buvo to meto lietuvių bendruomenė?

Kai augau tarp lietuvių, tiek mano draugai, tiek tėvų draugai buvo lietuviai, todėl pokalbiai sukosi apie kasdieninį gyvenimą ir tai, ką jie prarado palikdami Lietuvą. Mūsų gyvenimas sukosi apie parapiją ir apie Lietuvių Bendruomenę. Visi lietuviai katalikai vaikai lankė mokyklą, esančią šalia bažnyčios. Po lietuviškų mišių visi stovėdavo lauke ir kalbėdavosi apie savo gyvenimo rūpesčius ir džiaugsmus. Mūsų klebonas buvo labai mielas kunigas, vėliau prelatas, o dar vėliau vyskupas Deksnys. Minėjimai su tautiniais šokiais, lietuviškomis liaudies dainomis ir ilgomis kalbomis vykdavo rūsio salėje. Mažai kas turėjo pinigų, todėl įėjimas niekad nekainavo, bet per minėjimus, kai reikėdavo, rinkdavo pinigus. Žmonės buvo dosnūs, nes norėjo padėti Lietuvai, o surinktus pinigus siųsdavo į Bendruomenės centrą Čikagoje. Tėvai baliavojo su lietuviais, mama lošė kortomis (tūkstantis) su lietuvių draugėmis. Kai išsikraustėme iš East Saint Louis ir tėvai nusipirko namus su keliais akrais, pas mus būdavo smagūs laužai ir piknikai. Tarp suaugusių dažnai vyko pokalbiai apie Antrąjį pasaulinį karą ir spėliojimai, ar dar bus trečias. Nors buvau labai jaunutė, tos kalbos gąsdino. Mūsų apylinkėje daugiausia vis tie patys žmonės dirbo valdyboje. Kartais pasikeisdavo pareigomis, bet daugiau ar mažiau buvo tie patys. Tėtis buvo didelis patriotas ir išdirbo net penkiasdešimt metų kaip Bendruomenės pirmininkas. Mokėjo organizuoti, gerai vesti susirinkimus, buvo geras kalbėtojas, grojo akordeonu, turėjo gerą balsą ir mokėjo šokti, gražiai drožinejo iš medžio. (Su mama susipažino šokdamas tautinių šokių grupėje.) Tėtis taip pat priklausė „Free Friends of the Captive Nations“. Lietuva ir jos ateitis jam labai rūpėjo, ir jis dažnai prisidėdavo prie jų pastangų padėti Lietuvai.

Kada tu pirmą kartą nuvykai į Lietuvą? Kokį įspūdį paliko?

Kai baigiau universitetą 1975 m. (BS matematikos, SIUE, vėliau MS matematikos švietimas), mudu su sese Loreta nutarėme su ekskursija nuvažiuoti į Suomiją, Maskvą, Leningradą ir pagaliau į Lietuvą. Negaliu patikėti, kad mama išleido, nes tuo metu niekas nepasitikėjo Sovietų tvarka, bet mama niekad neparodė savo rūpesčio, o tėvas ypač džiaugėsi, nes žinojo, kad galų gale susitiksime su jo tėvu ir seserimi. Kai nusileidome Vilniuje, giminės laukė su gėlėmis. Niekada nesu mačiusi tiek daug gėlių! Buvo pilka, lijo, bet tas ypač šiltas susitikimas paliko didelį įspūdį. Važiuojant gatvėmis pastebėjau daug panašių pilkų, sovietinio stiliaus cementinių pastatų. Pirmą kartą mačiau viešai lietuviškus užrašus ant parduotuvių, nors jos buvo daugiausia tuščios. Girdėjau visur lietuvių ir rusų kalbą. Tetos, kaip įprasta su garbingais svečiais, mus vaišino savo pagauta žuvimi ir viščiuku. Gyrėsi, kad viščiuką sunku rasti, bet dėl to viską galima įsigyti per „juodąją rinką“. Keista buvo, kad jų namuose nenorėjo kalbėti apie buvusį karą ar šeimos narius. Tiesiog bijojo, kad kur nors gali būti pokalbių pasiklausymo aparatas! Apie privačius dalykus kalbėjomės lauke. Man buvo neįprasta, bet nesistebėjau, nes dažnai tėvelis gaudavo laiškus iš giminių, kuriuose pilni sakiniai būdavo išbraukti. Jie taip pat gaudavo tokius laiškus, nes paštas buvo skaitomas. Kai susitikome su seneliu Antanu, sesuo Loreta susigraudino, apkabino ir negalėjo paleisti. Senelis taip pat jaudinosi, nes po 26 metų praradęs 2 sūnus, sutiko trečiojo likusio sūnaus dukras, jo anūkes… Brangus ir nepamirštamas momentas. Senelio ir tetų jau seniai nėra, bet iki šios dienos palaikome ryšį su visa gimine, pussesere ir tetų vaikais bei jų vaikais. Lietuvoje buvome tik kelias dienas. Tiksliai mums buvo draudžiama išvažiuoti iš Vilniaus, bet giminės rizikavo ir vežė mus į Kauną, kur jie gyveno, ir net į mūsų tėvelio gimtinę Šakiuose/Lukšiuose, kur tėvelis lakstė ir augo, ir kur senelis buvo mokyklos vedėjas. Niekada tų kelių dienų nepamiršiu.

Ką tau reiškė tada ir dabar Lietuvių bendruomenė? Ar visada buvai su ja artimai susijusi? Teko girdėti, kad buvai lietuvių bendruomenės valdyboje. Kiek metų? Ar visada buvai su ja artimai susijusi?

Pirmą kartą palikau namus/tėvus, kai nutariau dirbti Vokietijoje, V-16-oje gimnazijoje kaip mokytoja ir mergaičių bendrabučio pavaduotoja. Ten dirbau net tris metus, o grįžus nutariau aplankyti brolį, kuris buvo pasikvietęs mane pas save į San Franciską. Pirmas mūsų susitikimas buvo su lietuviais, nes brolis šoko tautinių šokių grupėje ir vienu metu buvo Bendruomenės Valdyboje. Greitai susitikau su Danute Janutiene, kuri visus pažino. Ji priėmė į savo globą. Tai buvo maždaug 1982 metais. Ir aš prisidėjau prie šokių grupės „Vakarų Vaikai“ (vėliau šokau su „Tiltu“), priklausiau prie liaudies dainavimo grupės (vėliau „Ūkana“), puošiau Kalėdines eglutes, ir kai Danutė prašė padėti mokyti lietuvių kalbos suaugusius, mielai sutikau. Taigi pirmi susitikimai SF buvo su lietuviais. Maždaug tuo laiku, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, nutariau, kad ir aš noriu prisidėti prie Bendruomenės Valdybos, nes vis ieškojo savanorių. Atidirbus pirmą kadenciją, sutikau antrą kadenciją padirbėti. Atsimenu, rašydavau žinutes, Evelina Mickevičienė pataisydavo ir išsiųsdavome visiems nariams. Tada viską siuntinėjome paprastu paštu arba elektroniniu paštu. Būdavo ir demonstracijos prie Sovietų ambasados. Atsimenu, kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visi susitikome Latvių salėje ir džiaugėmės tuo netikėtu įvykiu.

Buvo ir laikotarpis, kai nedalyvavau tiek daug Bendruomenėje. Buvau užsiėmusi kitais dalykais, bet kai man paskambino 2006 metais ir paklausė, ar vėl sutikčiau būti valdyboje, mielai sutikau. Ir tada išdirbau keturis metus.

Man Lietuvių Bendruomenė kaip šeima. Augant jautėsi kaip apylinkės kaimelis, dabar atrodo daugiau globali (net ir mano tolima giminė išsisklaidžiusi visame pasaulyje). Kur nueisi, rasi lietuvių. Dabar daug kas jau žino, kur rasti Lietuvą ant žemėlapio. Nesinori, kad SF apygarda išnyktų, ir labai smagu ir gera žinoti, kad yra žmonių, kurie sutinka dirbti, nors darbas savanoriškas, nelengvas ir užima daug laiko. Palaikyti SF Bendruomenės apylinkę daug sunkiau negu kaip buvo tada East Saint Louis, kur viskas vyko lietuviškos bažnyčios salėje ir visi gyveno kelių miesto blokų rajone. Čia mūsų apylinkė labai išsiplėtusi ir neturime bendros susitikimo vietos. Bet įmanoma. Kol galime, darome.

Ar esi Lietuvos pilietė? Ar tai tau turi kokios nors reikšmės? Ar šeimoje kalbate lietuviškai?

Atsimenu, kaip prieš 30 metų tėtis, sėdėdamas prie rašomojo stalo, klausė, ar aš norėčiau gauti dvigubą pilietybę; ar jam pačiam verta bandyti ją atgauti. Jis gimė laisvoje Lietuvoje, bet buvo labai jaunas, kai pasišalino „laikinai“ iš Lietuvos. Atvyko į Ameriką neturėdamas jokių dokumentų. Jis žinojo, kad užtruks daug laiko ir pinigų įrodyti, kad jis buvo pilietis, ir abejojo, ar iš viso rastų tinkamų dokumentų. Aš tuo metu (kaip ir keli kiti šeimos nariai) nesidomėjau tuo. Taip ir liko ilgam laikui. Prieš kelis metus pas mus atvažiavo konsulo atstovė iš Los Andželo ir kalbėjo apie dvigubą pilietybę. Tuo metu labai susidomėjau, nes ilgą laiką jaučiau, kad esu pusiau amerikietė, pusiau lietuvė. Bet nieko nedariau kelis metus, kol radau tėčio sesės parūpintą sovietmečiu išduotą gimimo metriką. Tada užsidegiau. Užtruko daug pastangų ir kantrybės, laiko, pinigų ir pagalbos surinkti visus dokumentus ir juos užregistruoti. Tėtis teisingai manė, nes apie jį mažai ką radau archyvuose, bet radau. Reikėjo rasti papildomos informacijos apie senelį, ir ją gavau. Praeitą spalį gavau žinią, kad man atkūrė pilietybę. Širdelė suvirpėjo. Jaučiau, kad tėčio statusas buvo atkurtas.

Mano vyras gimė Anglijoje. Jam patinka lietuviai, ir jis mielai eina į visus susitikimus, bet nemoka lietuviškai kalbėti, išskyrus keletą sakinių kaip „Man miela žmonelė“. Jo vaikai suaugę, tai nekalba lietuviškai. Bet aš su broliais ir mama vis dar tarpusavyje kalbame lietuviškai.

Kokios veiklos labiausiai mėgsti užsiimti laisvalaikiu?

Prieš paliekant mokytojavimą ir išeinant į pensiją 2014 metais, sukau galvą, ką daryti gavus daugiau laisvalaikio. Meniški dalykai mane traukia kaip ir traukė daugelį šeimos narių. Prosenelis grojo smuiku ir drožinėjo dalykėlius iš medžio; senelis grojo orkestre; tėtis drožinėjo lietuviškus pagražinimus, koplystulpius ir grojo vargonais bažnyčioje net 30 metų, brolis dainavo SF simfonijos chore, brolvaikis yra pianistas. Jauna būdama, su močiutės pagalba, ranka pasiuvau skiautinį (quilt). Reikėjo tiek daug kantrybės ir darbo, kad pasižadėjau to niekada nekartoti. Bet žinai, laikai keičiasi. Pastebėjau, kad ir su mašina galima ką nors gražaus sukurti. Tai dar dirbdama nutariau įsigyti visas modernias brangias mašinas, su kuriomis galėčiau dirbti. Nusipirkau „Long Arm Quilting Machine“ ir „Embroidering Machine“. Pradėjau siuvinėti ir net dirbti dviejose quilting krautuvėse, „Quiltworks“ ir „Scruffy’s“. Vėliau viena iš tų krautuvių savininkė pasikvietė mane į Mazatlan pamokyti grupę moterų, kaip naudoti „Long Arm“. Tada sugalvojau, kad gal žmonėms patiktų rankšluosčiai su lietuvišku Kalėdiniu pasveikinimu. Labai nudžiugau, kai Dennis Garrison sporto salėje, Kalėdų proga, išpardaviau visus savo 30 rankšluosčių. Dabar jau maždaug dešimt metų kaip pardavinėju savo rankšluosčius Pabaltiečių Kalėdinėje mugėje. Du kartus „Dvi Grybukės“, sesutė Kristina ir aš sėkmingai dalyvavome Los Andželo Lietuvių Dienose. Ne viską išpardavėme, bet daug! Net Jackie Speier, buvusi Kalifornijos kongresmenė, turi du mano rankšluostėlius namuose pas save. Taip pat esu pasiuvusi skiautinių su lietuviškomis temomis ir spalvomis. Vieną padovanojau Los Andželo Kalėdinei mugei, kitą Nekalto Prasidėjimo bažnyčiai tėvo prisiminimui. Penkerius metus dirbau su „Quilts of Valor“. Jiems pažadėjau baigti po viena skiautinį kas mėnesį. Kai prasisdėjo Ukrainos karas  būtinai nusiunčiau quiltų “Wrap the World with Quilts’ kuriuos siuntė į Ukrainą. Pas mane vis lankosi moterys kurioms baigiu siūti tą trijų sluoksnių skiautą.
Priedo mėgstu akvareles. Kartą bandžiau dažyti šilko skarą. Labai stebino, kaip spalvotas vanduo bėgo pagal fizikos taisykles ir apdengė dalį medžiagos. Nutariau toliau dirbti ne su medžiaga bet su popierium. Akvarelės – tai iššūkis, kaip valdyti tą spalvotą vandenį, kai tie dažai nepriklausomai bėga, kur nori. Su laiku radau mėgiamą mokytoją, ir dabar kas trečiadienį lankau jo pamokas. Akvarelės duoda man džiaugsmo, ypač kai jaučiu, kad su laiku gerėju. Turiu pasigirti, kad paruošiau draugei piešinį, kuris laimėjo mėlyną kaspiną San Mateo County Fair.

Kokį skirtumą jauti, palyginus savo tėvus – tų laikų išeivius – su tais, kurie atvyko po Sovietų Sąjungos subyrėjimo? Ar skiriasi jų požiūris į lietuvybę, emigraciją, prisitaikymo būdus?

Turbūt galėtum knygą parašyti atsakydama į šitą klausimą. Mano 94 metų mamytė kiekvieną dieną sako: „Viskas vis keičiasi, gyvenime niekas ne taip, kaip buvo.“ Sunku net žinoti, kur pradėti. Tėvelio karta jautė, kad jie buvo išstumti iš savo tėvynės. Ilgėjosi, norėjo grįžti. Jiems truko ilgai priprasti prie svetimos vietos, bet kai Lietuva atgavo laisvę ir jie sugrįžo apsilankyti, suprato, kad jau pritapo prie Amerikos. Kiek matau, šių dienų karta jaučiasi dalis „Globalios Lietuvos“, didelės diasporos. Tie, kurie savanoriškai atvažiuoja, dažnai jau turi darbus ir gali kasmet grįžti į savo tėvynę. Metai skiria mane nuo naujų, jaunų ateivių. Jų nepažįstu taip, kaip pažinojau senesniųjų kartą. Žinau tik, kad palaikyti lietuvybę svetimame krašte nelengva. Nors gražiai aprašiau savo gyvenimą East Saint Louis, viskas su laiku pasikeitė. Mokykla užsidarė po penkiolikos metų. Kai darbo sąlygos arba aplinka pasikeitė, lietuviai pradėjo ieškoti kitų namų ir darbų, ir pamažu ta grupelė 20-30 šeimų sumažėjo, išsiblaskė. (Šių metų balandžio 22 d. kaip tik mirė paskutinė tėvelio kartos žmogus iš East Saint Louis. Gegužės mėnesį jai būtų suėję 103 metai). Kai pagalvoju, mano gyvenimas taip susiklostė, kad vis buvau tarp lietuvių. Su jais bendrauti man duoda daug pasitenkinimo. Niekada nebūčiau spėjusi, kad gyvensiu San Franciske ir rasiu gerų lietuvių draugių, su kuriomis palaikau ryšius jau net virš 40 metų.

Kokia yra tavo svarbiausia vertybė, kurią laikai svarbiausia? Ar yra koks nors asmeninis moto ar įsitikinimas, kuriuo laikaisi savo gyvenime? Ko gyvenime bijai? Kur eini save pakrauti?

Man svarbiausia yra šeima, vyras, podūkra, anūkai, tėvai, broliai, seserys ir giminės. Visas gyvenimas supasi apie juos. Jei ko bijau, tai bijočiau jų prarasti (ir trečio pasaulinio karo). Be jų manau, kad gyvenimas būtų labai liūdnas.

Save prikrauti daugiausia einu pasivaikščioti, ypač gamtoje, arba dirbu savo sodelyje. Pradedu dirbti lauke, tai žiūrėk, jau pusė dienos prabėgo. Aš pavargusi, patenkinta ir gerai miegu.

Apie ką per mažai žmonės kalba? Arba per daug.

Taip, žmonės daug kalba. Aš asmeniškai mėgstu daryti ir dalyvauti.