Seniausių pasaulio kalbų, kuriomis kalbama ir šiandien sąraše yra ir lietuvių kalba

Kalba, tai ne tik svarbiausia mūsų bendravimo priemonė, ​ bet ir vienas svarbiausių tapatybės dėmenų. Kalba jau tūkstančius metų suartina žmones ir leidžia suprasti vieni kitus – nuo naujų kultūrų tyrinėjimo iki verslo ir prekybos vystymo. Kalboje slypi tautos istorija, gyvenimo būdas, vertybės ir tik tai tautai būdinga pasaulėžiūra.

Lietuvių kalba priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, iš kurios kilusios daugelis kitų pasaulio kalbų. Lietuvių kalba apibūdinama, kaip išskirtinė, viena senoviškiausių ir išlaikiusi itin seną kalbos struktūrą.

​Lietuvių kalba yra glaudžiai susijusi su lotynų, graikų ir sanskrito kalbomis, išsaugojusi panašius garsus ir gramatikos taisykles, todėl yra viena seniausių ir senoviškiausių pasaulio kalbų. Šiandien ši kalba vartojama Lietuvoje ir yra oficiali Europos Sąjungos kalba.

​Rašoma, kad „Lietuvių kalba išsivystė iš rytų baltų kalbų grupės. Ji pradėjo formuotis kaip atskira kalba pirmojo mūsų eros tūkstantmečio viduryje, tačiau jos rašytiniai paminklai atsirado gerokai vėliau.

​Apie VI–VII a. susiformavo pagrindinės aukštaičių ir žemaičių tarmės, kurios vėliau skilo į dar smulkesnius dialektus.

​Lietuvių kalba pradėjo formuotis tik po baltų kalbų atskilimo nuo kitų indoeuropiečių kalbų. Tačiau baltų kalbos turi gilias šaknis, todėl galima sakyti, kad jų pradžia siekia daugiau nei 4000 metų.

​O baltų prokalbė kilo iš indoeuropiečių prokalbės, kuri pradėjo skilti maždaug III tūkstantmetyje pr. Kr. Indoeuropiečių gentys plito ir kūrėsi įvairiose Europos bei Azijos dalyse, todėl ilgainiui susiformavo atskiros indoeuropiečių kalbų grupės: anatolų, indoiranėnų, graikų, italikų, keltų, germanų, armėnų, tocharų, slavų, baltų, albanų ir kitos. Kai kurios grupės, pavyzdžiui, frygų, trakų, dakų, ilyrų ir senovės makedonų kalbos, laikui bėgant išnyko.

​Baltų kalbomis buvo kalbama plačioje teritorijoje į rytus nuo Baltijos jūros. Tačiau nepaisant ilgalaikės kitų kalbų įtakos, lietuvių kalba išlaikė daugelį senovinių indoeuropiečių kalbos bruožų ir laikoma viena archajiškiausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų.

​Baltų kalbos ilgainiui suskilo į vakarų baltų (prūsų, jotvingių) ir rytų baltų (lietuvių, latvių, kuršių, sėlių, žiemgalių, latgalių) grupes. Vakarinės baltų kalbos ilgainiui išnyko, o šiandien išliko tik dvi gyvos baltų kalbos – lietuvių ir latvių.

​Baltų ir slavų kalbos ilgą laiką buvo gretinamos, todėl kalbininkai kartais jas jungia į baltų-slavų prokalbę. Tačiau vėliau jos išsiskyrė, o baltų kalbos susiformavo kaip savarankiška kalbinė grupė.

​Lietuvos vardo kilmė nėra iki galo aiški. Manoma, kad ji gali būti kilusi iš hidronimų (vandens telkinių pavadinimų), pavyzdžiui susijusi su žodžiu – lietus.”