Paslaptingiausia metų naktis – Joninių naktis

Joninės – šventė, kurios Bažnyčiai niekada nepavyko užgesinti. Paslaptingiausia metų naktis – ne apie vardadienius, o apie magiją, ugnį, žemės galią ir senąsias paslaptis.

Ar žinojai, kad Joninės (Rasos, Kupolės) – tai ne „Jonų vardinės“, o viena seniausių indoeuropiečių apeigų, švenčiama jau tūkstančius metų prieš krikščionybės atsiradimą? Tai vasaros saulėgrįžos šventė – kai diena ilgiausia, o naktis trumpiausia. Senovės lietuviai tikėjo, kad tą vienintelę naktį atsiveria gamtos, dvasių ir likimo pasauliai, ir būtent todėl jos bijojo… net tie, kas norėjo ją užgniaužti.

KODĖL ŠVENČIAMOS JONINĖS?

Nes Saulė pasiekia aukščiausią tašką danguje. Tai metų viršūnė, kai žemė kupina gyvybės, kai auga viskas – nuo kviečio iki tavo minčių. Ir tuo pačiu – tai momentas, kai šviesa pradeda trauktis. Todėl protėviai šią naktį degino laužus, dėkojo Saulei, stabdė tamsą ritualais ir burtų pagalba bandė daryti tai, ką dabar vadintume „energetiniu persikrovimu“.

UGNIS – AUKURAS IR APSAUGA

Joninių naktį laužai degdavo ant kalvų, piliakalnių, net aukštų stulpų – ne šiaip šviesai, bet Saulės garbei. Šuolis per liepsną reiškė apsivalymą – kas peršoka, tas palieka visas negandas anapus. Poros, šokančios kartu, susiliedavo likimais. Pelenais tręšdavo laukus – kad javai vešėtų. Ugnis buvo gyva, šventa, kartais net įžiebiama iš naujo – trynimu ar titnagu, nes ugnis turėjo gimti švariai, be nuodėmės.

ŽOLYNŲ MAGIJA IR PASLAPTINGA „KUPOLĖ“

Merginos prieš aušrą tyliai rinkdavo devynerių žolių puokštes – tikėjo, kad tokia galia apsaugo nuo ligų, atneša meilę, o iš žolių nupintas vainikas gali parodyti būsimą jaunikį. Dar daugiau – jei žolynus surinksi ne bet kada, o būtent trumpiausią naktį, jie įgauna gyvybės ir gydymo galią. Vaistažolės tą naktį būdavo stipresnės nei bet kada: jonažolė, ramunėlė, kiečiai, dilgėlė – visas žolynas virsdavo gyvu talismanu. O kupoliavimas – tai ne koks šokis. Tai šventa žolių rinkimo apeiga, saugoma kartų kartomis.

RASA – ŽEMĖS GYVYBĖS LAŠAI

Tikėta, kad Joninių ryto rasa – tai gyvos žemės kraujas. Kas išsimaudo rasoje – tas sveikas visus metus. Kas nurenka ją plikomis kojomis – tam klostysis likimas. Žmonės ja aplaistydavo gyvulius, namus, net naudodavo burtams. Kaip skamba keistai šiandien, bet… o jei tai buvo žinojimas, kurį mes tiesiog pamiršome?

PAPARČIO ŽIEDAS

Nežydi? Žydi. Bet tik tiems, kas nebijo tamsos. Pasak legendos, papartis pražysta vidurnaktį – bet jį gali pamatyti tik tyros širdies žmogus. Kas jį randa – girdi gyvūnus, mato paslėptus lobius, supranta žmonių mintis. Taip, tai skamba kaip pasaka. Bet gal… tai užkoduota informacija apie pasąmonės vartus, atsiveriančius būtent tada, kai gamta virpa?

KAI ATĖJO BAŽNYČIA…

Vietoj Rasų atsirado „Joninės“. Vietoj saulės – šventasis Jonas. Vietoj laužo – krikšto vanduo. XVI a. dokumentuose Bažnyčia aiškiai smerkė Kupoles, vainikus, šokius, žolynų rinkimą. Tačiau liaudis nepasidavė. Jie vis tiek ėjo į pievas. Pindavo vainikus. Užkurdavo laužus. Ir žinai ką? Iki šiol tai viena pagoniškiausių švenčių Europoje. Jonų vardines švenčia tik mažuma. O į laužą žiūri visi. Kodėl? Gal todėl, kad per šią naktį pabunda ne tik gamta – bet ir mūsų DNR atmintis.

KAS BUVO UŽMIRŠTA?

Kodėl laužas turėjo būti kūrenamas ant stulpo – kaip ugnies žvakė dangui?

Kodėl piemenys saugodavo karves nuo raganų, renkančių rasą?

Kodėl žolynai turi būti 9, bet kartais 12 rūšių? Kodėl be žodžių?

Kas iš tiesų buvo Kupolė – gėlė, stulpas, ar deivė?

Ir kam reikėjo šventųjų, kad pakeistų šventę, kurios net ugnimi nepavyko ištrinti?…

IŠVADA?

Joninės nėra „linksmas renginys su koncertais“. Tai viena seniausių energinių švenčių, kai žmogus susijungia su gamta ne per pramogas, o per simbolius. Nori patirti tikrąją Joninių dvasią?

Pasilik tyloje prie laužo.

Eik rinkti žolynų prieš saulę.

Nuogas įbrisk į ryto rasą.

Neieškok paparčio – leisk, kad jis surastų tave.

Tą naktį laikas stovi, žemė kvėpuoja, o tu gali prisiminti, kas buvai, kol dar nevadinai savęs „žmogumi“.