Agnia Grigas: Didysis sugrįžimas

Lietuvos gimtadienio proga – ypatinga viešnia. Agnia Grigas su šeima vos prieš metus grįžo iš JAV į Lietuvą, o jau tapo atpažįstama daugumai mūsų. Oksfordo universiteto tarptautinių santykių mokslų daktarė, politologė, 5 knygų autorė komentuoja įvykius TV, radijo, interneto laidose, yra geidžiama žurnalistų pašnekovė. Tačiau gugle beveik nerasite informacijos apie Agnios asmeninį gyvenimą. O jis labai įdomus! 

Agnia Grigas su vyru Pauliumi augina tris vaikus: Gretą (14 m.), Julių (11 m.) ir Andrėją (3 m.)

Jūs iš Lietuvos į JAV emigravote būdama 10 metų. Dabar viskas atsikartojo – grįžote į Lietuvą su panašaus amžiaus vaikais, kokia pati tada buvote. Ar įmanoma sulyginti šias situacijas? 

Puikiai prisimenu, kaip jaučiausi tada, būdama 10 metų. Tokio amžiaus jau esi susiformavęs kaip asmenybė, turi savo pasaulėžiūrą, esi subrendęs pokyčiams. Man buvo svarbu, kad vaikai iki mums grįžtant gyventi į Lietuvą pažintų savo kultūrą bei turėtų platesnį požiūrį į pasaulį. Jeigu tokie pokyčiai jiems būtų įvykę vėlesnės paauglystės metu ar neturint tarptautinių patirčių, būtų buvę daug sunkiau.

Žiūrint į mano pačios patirtį, aš išvažiavau iš Lietuvos, kai čia buvo sovietų sąjunga. Tai buvo visiškai kitokia situacija. Mes iškart atsikraustėme į saulėtąją Kaliforniją – tai didžiulis kontrastas. Pokytis nebuvo traumuojantis, nes man viskas buvo nuostabu, kaip staiga iš nespalvoto pasaulio patekti į spalvotą. Kur mokytojai draugiški ir šilti, žmonės šypsosi. Tie, kurie prisimena atmosferą to meto Lietuvoje, mane supras.

O jūsų vaikams neatrodė atvirkščiai – iš spalvoto amerikietiško pasaulio atvykti į pilką lietuvišką? 

Visi trys mūsų vaikai gimė Kalifornijoje, Los Andžele, tikri kaliforniečiai. Tačiau jie turėjo progų daug kur pagyventi. Lankė mokyklas Vašingtone ir Floridoje, kai ten gyvenome. Svečiavosi mokyklose Anglijoje, taip pat ir Lietuvoje, prieš mums čia persikraustant.

Daug kas klausia, kaip vaikai reagavo į persikraustymą. Iš tikrųjų nemanau, kad jiems buvo kažkoks didelis kultūrinis šokas. Nes, pirma, jie buvo auginti su daug lietuvybės, antra – per savo trumpus gyvenimus jie buvo išbandę skirtingas mokyklas, kultūras, šalis, aplinkybes.

Na, o kad kažkas nepatiko, – tai natūralu, juk jie vaikai. Turėjo prisitaikyti.

Yra skirtumas gyventi Los Andžele ir Lietuvos miestuose. Gal ir juokinga, bet sūnus, kai čia atvykome, niekaip nesuprato – o kur tas miestas? Vilniaus ir Kauno senamiesčiai jam neatrodė miestai, visur tokie maži namukai, nėra dangoraižių.

Dukra Amerikoje buvo baigusi šeštą klasę, tai yra vadinamosios „middle school“ pradžia (Amerikoje middle school yra atskiros mokyklos 6–8 klasių mokiniams). Dukra ten grojo ir mokyklos orkestre, ir džiazo grupėje. Turėjo labai daug užklasinės veiklos. Lietuvoje ji to pasiilgsta.

Sūnus pasiilgsta riedlenčių kultūros. Norėtų daugiau saulės – kad ir kaip būtų, Kalifornijos klimatas yra idealus. O daugiau – tik smulkmenos.

Visą straipsnį skaitykite: mamoszurnalas.lt