Po lietuviško filmo premjeros Los Andžele – JAV lietuvių diskusijų banga

Ašaros ir nuoširdus juokas – dvi viena kitą keitusios emocijos lydėjo publiką Los Andželo Skandinavijos filmų festivalyje pirmą kartą pristatant lietuvės R. Rakauskaitės dokumentinę juostą „Kelionės namo“. Filmas dalį žiūrovų archyviniais vaizdais sugrąžino į praeitį, kai patys su šeimomis bėgdami nuo tremties ir karo šie atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, o pasitaikius pirmai progai keliavo susitikti su okupuotoje Lietuvoje likusiais ir dešimtmečiais nematytais ar nepažįstamais giminaičiais bei pamatyti ilgai idealizuotos tėvynės.  

„Kelionės namo“ priminė ir Los Andželo lietuvių avantiūras bandant padėti kovoje už laisvę, lagaminuose slėptus ir į Vakarus gabentus pogrindžio leidinius, grįžus patirtus išpuolius ir komunisto klijuojamą etiketę, ar dar įdomiau – drąsiai slapta vežtą lietuviams dar nematyto slapčiausio dokumento – Molotovo-Ribentropo pakto – kopiją, kuri galėjo kainuoti gyvybę. 

Atrado ypatingą archyvinę kino juostą

Oficialioje filmo premjeroje Los Andžele prestižiniame „Writers Guild” kino teatre su žiūrovais bendravusi režisierė R. Rakauskaitė sako, kad mintis papasakoti apie į JAV iš Vokietijos atvykusius lietuvius, jų ryšį su tėvyne, o vėliau – pirmuosius sukrečiančius grįžimus į laisvoje šalyje augusį žmogų šokiruojančią okupuotą Lietuvą, gimė būnant Čikagoje. Čia režisierė gyveno penkerius metus. 

„Idėja sukurti šį filmą kilo tuomet, kai radau 8 milimetrų filmų juostas Čikagoje esančiuose archyvuose ir pamačiau sovietinės Lietuvos vaizdus, kurie buvo visiškai kitokie, nei mes buvome įpratę matyti sovietinės propagandos filmuose. Labai norėjau papasakoti istoriją apie šią kartą, Amerikos lietuvius, bet niekada neturėjau gero kampo filmui. Kai radau šią medžiagą, pagalvojau, kad tai būtų dar nepasakota istorija ir taip aš galiu papasakoti ne tik apie jų kelionę į Lietuvą, bet ir apie visą žmonių kartą“, – po premjeros kalbėjo R. Rakauskaitė. – Gyvenau Čikagoje penkerius metus, pažinau visuomenę ir norėjosi reflektuoti patirtį, kurią sukaupiau. Nesinorėjo elementaraus filmo, kad atvažiavo žmonės, pasistatė Lietuvą su organizacijomis ir mokyklomis. Brendau šitam filmui ir, kai gavau medžiagą, supratau, kad galiu kalbėti ne tik apie keliones, bet ir pasakoti apie visą kartą.“

Sukurti tokį filmą iš senų archyvinių kadrų ir naujai atgijusių žmonių istorijų truko trejus metus. „Aš konkrečiai ieškojau žmonių, kurie būtų važiavę ir filmavę. Bet tai nebuvo lengva. Tuomet fotografuoti ir filmuoti buvo uždrausta ir tai buvo pavojinga. Todėl suprantama, kad daug žmonių rasti negalėjau, bet kelis radau ir ši medžiaga buvo labai naudinga“, – sako režisierė.

Filme JAV lietuviai pasakoja apie akivaizdų specialiųjų tarnybų sekimą, pasiklausymą, rodomi ir pirmieji unikalūs vaizdai, kai šeimos susitinka su giminaičiais kaimuose, į kuriuos važiuoti leidimus gaudavo vienetai. „Visi mano herojai nuvyko aplankyti savo kaimų. Jie rado galimybę ištrūkti. Tai buvo jų tikslas,“ – sako R. Rakauskaitė. Režisierė priduria, kad vizas sugrįžti į okupuotą Lietuvą iš JAV po pirmosios kelionės gavo vienetai.

Po filmo – Los Andželo lietuvių prisiminimai

Po filmo garsaus kino teatro fojė diskusijos netilo žiūrovams dalijantis savais prisiminimais apie jų ir jų šeimų keliones į tėvynę, kurios dalis nematė dešimtmečius, o kita dalis – net neprisiminė. Los Andželo lietuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Šilkaitis pasakoja, kad anuomet su bendraminčiais nusprendė į Lietuvą gabenti knygas. „Mes buvom pasiryžę išgelbėti Lietuvą bet kokiais būdais. Nusprendėm vežti tai, ko jiems gali prireikti, kad jie pažintų laisvę“, – pasakoja JAV užaugęs lietuvis.

Los Andžele gyvenanti Violeta Gedgaudienė prisimena, kad devintojo dešimtmečio pradžioje jai taip pat pavyko aplankyti okupuotą Lietuvą, bet labiausiai įstrigo keistas susitikimas, po kurio rankinuke teko gniaužti ir į Vakarus gabenti pogrindžio spaudą.

„Išskrendant Vilniaus oro uoste prie manęs priėjusi viena moteris klausia, ar mano vardas Violeta. Tuomet sako: „Manęs prašė jums perduoti, čia nieko ypatingo, čia tik įsidėkite ir nuvežkite poniai Grušienei“. Ir nežiūrėjau, nenorėjau žinoti, įsidėjau, o galų gale atidaviau. O tuomet ji manęs paklausė, ar žinau, ką vežiau. Kai atsakiau, kad ne, tuomet paaiškino, kad tai buvo Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronika. Buvo didelis vokas, kurį galėjau įsidėti į rankinuką“, – po premjeros pasakojo V. Gedgaudienė.

Į Lietuvą vežė slapto dokumento kopiją

Po filmo pristatymo Los Andžele gyvenanti Danguolė Navickienė atskleidžia neįtikėtiną savo vyro istoriją. Jonas Navickas sumanė lietuviams nugabenti jiems dar nepažįstamo slapto Molotovo-Ribentropo pakto – nacistinės Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutarties, palikusios Lietuvą už „geležinės uždangos“ – kopiją. D. Navickienė teigia, kad tokiam tikslui kruopščiai ruoštasi – Lietuvą jis bandė pasiekti skrisdamas ne per Maskvą, o traukiniu per Suomiją ir Baltijos kraštus.  Patį paktą slėpė liberalios JAV lietuvių federacijos „Santara – Šviesa”, pasisakiusios už ryšių palaikymą su okupuota Lietuva, leidžiamame mėnraštyje „Akiračiai“ kopijoje. J. Navickas iš anksto susitarė su redaktoriais, kad jie paktą atspausdintų sunkiau pastebimoje šio leidinio vietoje.

„Jie pamatė tą laikraštį ir net neatvėrė jo. Tai vyko Leonido Brežnevo laikais. Mano vyras manė, kad tikrai negrįš ir pateks į Sibirą, rizikavo baisiai. Bet jie net neatvėrė to laikraščio, nes čia priimtinas, liberalesnių pažiūrų“, – pasakoja D. Navickienė.

Amerikos lietuvė sako, kad vyras perdavė kopiją Sovietų Sąjungoje gerai žinomam Lietuvos Mokslų Akademijos nariui Vytautui Statulevičiui, kuris per parą pristatė kopiją Andrejui Sacharovui (Андре́й Дми́триевич Са́харов), Elenai Bonner (Елена Георгиевна Боннэр) ir kitiems Maskvos disidentams. „Net jie nebuvo matę ir nežinojo apie Molotovo – Ribentropo paktą. Pradėjo vis plačiau sklisti žinia“, – tikino D. Navickienė.

Lankantiems komunistų valdomą Lietuvą – skaudūs įžeidimai

Dalis Los Andželo lietuvių bendruomenės prisimena, kad taip pat, kaip ir dokumentinės juostos herojus, po kelionių į sovietų okupuotą Lietuvą jų šeimas imta engti. D. Navickienė pasakoja, kad taip nutiko ir slaptą dokumentą gabenusiam bei kelis kartus į tėvynę grįžusiam J. Navickui: „Mano vyras buvo vienas iš tų, į kuriuos akmenis mėtė. Jis į Lietuvą keliavo nuo 68-ųjų kelis kartus. Jį tiesiog vadino raudonu“.

 V. Gedgaudienė atvirauja, kad būtent dėl kelionės į Lietuvą aštuntajame dešimtmetyje iš Los Andželo Šv. Kazimiero lituanistinės mokyklos buvo atleista mokytoja: „Ją pasišaukė tuometinis šv. Kazimiero parapijos klebonas ir paklausė, ar ji dalyvavo kursuose Lietuvoje, ir pasakė, kad ji negali toliau dirbti mokykloje.“

Po nepriklausomybės išvykę gyventi į užsienį lietuviai po filmo dalijasi nuomone, kad nesusikalbėjimas ir vienas kitų nesupratimas išliko skaudžia bei aktualia tema ir šiais laikais. 

„Matosi kartų skirtumai, kaip anksčiau buvo bendraujama ir grįžę iš okupuotos Lietuvos vadinti komunistais,  tai ta karta, kuri dabar emigruoja į Ameriką, irgi netiesiogiai vadinami išdavikais, nes Lietuva jau yra laisva, bet vis tiek paliekat ją“, – kalbėjo Tomas Umbrasas. – „Filmas parodo, kaip reikia vienybės ir suprasti vieniems kitus, nes labai lengvai galima surasti dalykų, kurie skaldo, skiria.“

„Filmą jau žiūrėjau antrą kartą. Man buvo labai nauja, kad grįžtančius lietuvius pasitiko kaip komunistus. Ta dalis man užsifiksavo, nes nežinojau. Dabar antrą kartą kai žiūriu, labai aiškios temos išsifiltravo. Įsimena vieno pasaulio ir kito pasaulio nebesupratimas ir nesusikalbėjimas. Bet visgi yra įmanoma  susikalbėti – per poeziją, per šokius, per kultūrinius saviraiškos elementus, o per politiką tikrai nerasi susikalbėjimo,“ – kalbėjo Los Andžele gyvenanti lietuvė Eleonora Romuva.

Susižavėjo ir jaunoji karta

Los Andžele antrą dešimtmetį gyvenanti Aušra Rosegard kartu dalyvauti dokumentinio filmo premjeroje pakvietė savo paauglį sūnų ir sako, kad juostoje aptariamos temos artimos ir šių laikų emigrantams. 

„Įdomu vizualiai pamatyti istorijas, kurias visada girdėdavome bendraudami su vyresniais bendruomenės nariais. Labai jautru, buvo daug ašarų. Aš užaugus tarybinėje Lietuvoje ir mes kitaip supratome, kitaip augome, todėl keista būdavo išgirsti išeivių kalbas apie Lietuvą, kad jos grožis pasakiškas, midaus upės tekėjo, viskas visada gražu ir žalia. Jiems taip buvo perteikta tėvų ir senelių. Kai jie atvažiavo į tarybinę Lietuvą, jie šiek tiek kitą paveikslą pamatė”, – įspūdžiais dalijasi lietuvė. – „Aš pati emigrantė, jei negalėčiau į Lietuvą važiuoti tada, kada noriu, pasiilgstu, tai tikrai  svetima šalis nebebūtų miela.“

Vadino filmą įkvėpimu 

Skandinavijos filmų festivalio sumanytojas ir rengėjas James Koenig sako, kad R. Rakauskaitės režisuota juosta primena iš mažų detalių pagaliau sudėtą paveikslą. 

„Lyg rastum dėžę su senomis nuotraukomis, laiškais, šeimos dalykais,  o režisierė Ramunė viską paima ir sudeda viską į vieną gražią visumą“, – sako festivalio organizatorius. – Tai toks nuostabus filmas! Norėčiau, kad jis įkvėptų jus visus tapti savo gyvenimo dokumentikos kūrėjais. Dažnai istorijos pranyksta, niekas jų nesurenka. Rinkite savo istorijas, būkite įkvėpti šios puikios dokumentikos.“

Filmas Jungtinėse Valstijose jau pristatytas ne tik Los Andžele, bet ir ir Čikagoje bei Bostone.