Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas

Kovo 4 d. – šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, iškilmės.

Kazimieras (1458-1484) – karalaitis, Lietuvos globėjas. Kazimieras yra kilęs iš Lietuvos valdovų Gediminaičių giminės, kurios pradžia siekia XIII a.; Jogailos anūkas. Kazimiero tėvai – Lietuvos ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis (1427-1492) ir Austrijos kunigaikštytė Elzbieta Habsburgaitė, o dėdė Vladislovas (1424-1444) – Lenkijos karalius, žuvęs popiežiaus Eugenijaus IV paskelbtame kryžiaus žygyje prieš turkus Varnos kautynėse, laikomas lenkų karžygiu ir šventuoju.

Šv. Kazimieras gimė Vavelio pilies rūmuose Krokuvoje 1458 m. spalio 3 d., trečias vaikas šeimoje (iš viso turėjo 10 brolių ir seserų). Vaikystėje jį Vavelio rūmuose mokė didikai Šydloveckiai. Geru pavyzdžiu berniukui tarnavo ir abu tėvai: išsilavinusi, raštinga, tvirta katalikė motina ir taikus, santūrus, bet tvirtas savo nusistatymuose tėvas. Mokytojais dar buvo pakviestas Krokuvos kanauninkas Jonas Dlugošas, įžymus metraštininkas, bei italas humanistas Kalimachas (Philippus Callimachus Buonacorsi), geras lotynų kalbos ir retorikos žinovas, poetas ir diplomatas. Iš jų Kazimieras gerai pramoko lotyniškai, lenkiškai ir vokiškai skaityti, rašyti bei kalbėti.

1471 m., kai Kazimierui sukako 13 metų, motina siekė, kad Kazimieras užimtų tuo metu laisvą Vengrijos sostą. 1471 m. rugsėjo 20 d. Krokuvoje Šv. Kazimieras, kaip Vengrijos sosto įpėdinis, paskelbė karą sostą užėmusiam vengrui Motiejui Korvinui. Pats Kazimieras su kariuomene taip pat išvyko į Vengriją. Tačiau karas nepavyko. Menkai parengta lenkų kariuomenė turėjo trauktis, kariai iškriko ir plėšikavo. Karą nutraukė popiežius Sikstas IV, pagrasinęs Lenkijos karaliui Kazimierui ekskomunika. Šis žygis Kazimierui buvo pirmoji ir paskutinė karinė ekspedicija, nesavarankiška ir nenusisekusi.

Grįžęs iš karo žygio jis dar 2 metus mokėsi pas Dlugošą ir Kalimachą. Augdamas karališkoje prabangoje Kazimieras išliko tvirtas ir ištvermingas. Nors Krokuvos rūmuose nestigo pramogų, tačiau jam visa tai buvo svetima. Kai jo pasigesdavo rūmuose, tarnai rasdavo besimeldžiantį šv. Stanislovo katedroje. Eidamas 17 metus šv. Kazimieras tapo nuolatiniu tėvo palydovu kelionėse ir pagalbininku darbuose. Jis drauge su tėvu dalyvaudavo seimo posėdžiuose, tardavosi su diduomenės atstovais, sutikdavo svečius. Taigi buvo planuojama, kad jis užims tėvo sostą.

Prasidėjus bajorų bruzdėjimui Lietuvoje, jo tėvas išvyko į ten, o pats Kazimieras 1481-1483 m. ėjo Lenkijos karaliaus pareigas. Pasižymėjo išmanymu ir teisingumu, sumažino valstybės iždo skolas, pagerino Lenkijos santykius su Roma. Po dviejų metų Kazimierui pradėjo akivaizdžiai silpti sveikata. Atsirado džiovos požymiai, greičiausiai tai buvo marinimosi pasekmės. 1483 m. pavasarį jis iš Radomo poilsiui atvyko į Lietuvą. Čia pavadavo tėvą, bet didesnių darbų nesiėmė. Valstybės raštinės dokumentų knygose yra išlikusių jo ranka darytų įrašų.

Vilniuje, o anksčiau ir Krokuvoje bei Radome, jis rūpinosi tų miestų vargšais, buvo dosnus bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus (1468 m.). Gyvendamas Vilniuje, nemažą dienos dalį Kazimieras skirdavo maldai. Net keldavosi naktį melstis prie uždarų katedros durų. Kartais motina jį čia rasdavo užsnūdusį ant plikų grindų. Kol sveikata leido, jis tenkinosi kietu guoliu. Mėgo tylią maldą vienatvėje. Vokiečių rašytojas Hansas Huemmeleris atkreipė į tai dėmesį, taikliai pavadindamas šv. Kazimierą „tylaus maldingumo įsikūnijimu”.

Vilniuje ir Trakuose jis praleido daugiau kaip pusę metų, tačiau sveikata negerėjo. Tuo metu motina dar bandė šv. Kazimierą sutuokti su imperatoriaus Fridricho dukterimi, tačiau jis atsisakė. 1484 m. pradžioje, po Kalėdų, karalienė Elzbieta su sūnumi išvyko į Krokuvą. Rogių keliu per Merkinę jie pasiekė Gardiną ir ten sustojo, nes Kazimiero sveikata labai pablogėjo. 1484 m. kovo 4 d. Gardine jis mirė. Tėvai mirusį sūnų parvežė į Vilnių ir palaidojo Vilniaus katedros koplyčioje, kurią buvo pasistatę sau ir šeimai. 1636 m. relikvijos iškilmingai buvo perkeltos į naują koplyčią .

Jau 1501 m. popiežius Aleksandras VI savo brevėje užsimena, kad girdėjęs apie daugelį stebuklų, įvykusių prie Kazimiero kapo. 1516-1517 m. popiežių Leoną X pasiekė visas pluoštas prašymų paskelbti Kazimierą šventuoju. Leonas X pavedė kardinolų kolegijai pasirūpinti Kazimiero gyvenimo tyrimu (1517 m.). Surinkti žinias buvo pavesta benediktinui Zakarijui Ferreriui, vyskupui italui. Jis sukaupė duomenis apie šventojo gyvenimą, aprašė su juo siejamą stebuklingą Polocko apgynimą 1518 m., kitus stebuklus ir tyrimo medžiagą 1520 m. gruodžio 9 d. išsiuntė į Romą. 1521 m. popiežius Leonas X pripažino Kazimierą šventuoju. Popiežius Klemensas VIII savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) pakėlė šv. Kazimiero šventę Lietuvoje ir Lenkijoje į aukštesnį liturgijos laipsnį (sub ritu duplici). Tačiau šv. Kazimieras nebuvo įrašytas į visuotinį Katalikų Bažnyčios kalendorių ir nebuvo paskirta jo šventės diena. 1603 m. į Lietuvą grįžo tais reikalais rūpinęsis arkidiakonas prel. Sviencickis. Jis parvežė popiežiaus raštą ir raudono aksomo vėliavą (labarum) su Kazimiero paveikslu. (Tokios vėliavos naudojamos Romoje per kanonizacijos iškilmes ir vežamos į šventojo palaidojimo vietą). 1604 m. gegužės 1042 d. Vilniuje įvyko didelės iškilmės, kurios atstojo kanonizacijos šventę. Jų metu žymiausi Lietuvos didikai atnešė kertinį akmenį šv. Kazimiero bažnyčiai.

Popiežius Urbonas VIII paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII paskelbė šventąjį „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą”.

Gyvenimo aprašymais ir per vienuolius Kazimiero kultas pasklido po visą pasaulį. Savo globėju jį laiko Neapolio miestas, Maltos ordino riteriai, kovoję su musulmonais turkais Viduržemio jūroje. Venesueloje yra šv. Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija.

Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių, nemažai jų ir Lenkijoje. JAV lietuviai ir lenkai išeiviai turi virš 50 šv. Kazimiero bažnyčių. Šv. Kazimieras pasklido po šalį krikšto vardais, įaugo į liaudies kūrybą. Jo statulas ir paveikslus randame bažnyčiose, koplytėlėse, miestų herbuose. Beveik visur jis vaizduojamas su kryžiumi ir trižiede lelija.

„Šventųjų gyvenimai”

MALDA Į ŠV. KAZIMIERĄ