Vėlinės (lapkričio mėn. 2 d.) – visų mirusiųjų pagerbimo diena. Lankomi kapai, uždegamos žvakutės. Vėlines mūsų protėviai vadino Ilgėmis.
Buvo tikima, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais, juos nuolat lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėdąs į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampąs „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeiną pro „vėlių vartelius“. Tikėta, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias lankymosi metas – gūdus ruduo.
Lapkričio mėnesį žmonės senovėje vadino vėlių mėnesiu. Anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių. Vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas savo mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Degami laužai.
Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Šiuo rudens metu buvo liejamos vaškinės žvakės.
Tai ypatingo susikaupimo, rimties, atsakymų į svarbius būties klausimus metas.
Visą straipsnį skaitykite WeloveLithuania.com