Los Andžele vadovaujančias pareigas užimanti Eleonora Jonušienė-Romuva: atvažiavus į šį miestą, nesvarbu tavo buvę pasiekimai – pradėti turi nuo nulio

Prieš 11 metų Eleonora Jonušienė–Romuva atvyko į Los Andželą, kur ketino praleisti porą metų ir grįžti į Europą. Bet likimas jai turėjo paruošęs kitokį scenarijų. Šiandien Kaliforniją moteris vadina savo trečiaisiais namais, antrieji – Stokholmas, kur baigė Ekonomikos studijas, pirmieji – gimtoji Klaipėda. E. Jonušienė-Romuva į JAV atvyko, pakviesta prisijungti prie „Warner Bros Home Entertainment“ kompanijos, šiandien ji dirba bankiniame sektoriuje – vadovauja MUFG Union Bank Digital Banking strateginei tyrimų ir konsultantų komandai. Apie tai, ar JAV išties yra galimybių šalis, moterų teises ir gyvenimą svetur, moteris papasakojo atvirame interviu, kuris pradeda naują Delfi Moterys straipsnių ciklą „Moterys – asmenybės”.

– Jei neklystu, JAV skaičiuojate jau vienuoliktus metus. Minėjote, kad atvykote tik porai metų. Kas privertė užsibūti?

– Atvykau i Los Andželą 2009 metų lapkričio pradžioje, pakviesta prisijungti prie Warner Bros Home Entertainment Pasaulinės Rinkodaros komandos ir padėti įkurti tarptautinį vartotojų tyrimų skyrių.

Tuo metu dirbau Warner Bros Nordic biure Stokholme ir, atsisveikindama su savo kolegomis ir draugais Stokholme, visiems pažadėjau, kad vėliausiai po dvejų metų grįšiu atgal į Europą. Neplanavau užsibūti Kalifornijoje. Išleistuvėms gavau dovanų marškinėlius nuo draugų su užrašu „ni daugiau nei 2 metai“, kuriuos dar šiandien nešioju. Kai kurie draugai juokavo ir sakė, tu sakei, kad Stokholme užsibūsi tik metus laiko ir užsibuvai 7 metus, tai jei dabar sakai, kad užsibūsi 2 metus, vadinasi užsibūsi 14 metų. Jokiais būdais – atsakiau. Nuo to laiko, neplanuoju konkretaus laiko, nes matau, kad mano skaičiavimai nepasitvirtina. Ir mano istorija nėra išskirtinė. Remdamasi savo patirtimi, galiu teigti, kad naujoje šalyje ar mieste reikia adaptuotis vidutiniškai apie 3 metus. Sakyčiau nuo 5-7 metų, kad susikurtum savo artimų draugų ratą, įgytum pasitikėjimo, suprastum giliau, kaip veikia tos šalies sistema, kultūra, pradėtum savo verslą ar nepelno siekiančią organizaciją. Viskam reikia laiko, kantrybės ir nuoseklaus darbo. Dažnai grįžtu namo į Lietuvą. Pati esu klaipėdietė ir man yra labai svarbu prisiliesti prie savo mylimų sielų, apkabinti kopas, įmerkti kojas į Baltijos jūrą, ištrūkti į Pervalką ir tiesiog pabūti miške. Man to reikia kaip šviežio oro gurkšnio. Stokholmas, kuriame praleidau 7 metus, yra mano antri namai ir skrisdama namo į Lietuvą, dažnai aplankau savo draugus. Los Andželas yra mano treti namai – čia sutikau savo dabartinį vyrą, draugų draugą Rolandą.

Kaip pagalvoji, mūsų keliai nesusikirto Lietuvoje, tačiau susikirto už tūkstančių kilometrų kažkur toli Los Andžele. Gali planuoti neplanavęs, gyvenimas vis tiek geriausią scenarijų pateikia. Kas mane pažįsta, žino, kad esu planuotoja ir labai tikiu tikslų nusistatymu, jų siekimu ir planavimu, tačiau planai visada koreguojasi, o kada praleisime daugiau laiko Vilniuje ar Klaipėdoje nei Los Andžele, nebespekuliuoju, bet žinau, kad tas laikas ateis, nes toks yra tikslas. Gyvenu tarp kelių pasaulių, jungiu juos draugystės tiltais kartu su kitais lietuvių profesionalais Los Andžele bei pasaulyje ir man tai teikia prasmės.

Visą straipsnį skaitykite www.delfi.lt