Kūčių ir Kalėdų tradicijos

Kūčios

Kūčios – viena seniausių lietuvių švenčių, minima pagal Saulės kalendorių. Tai astronominės žiemos pradžia ir saulės sugrįžimo metas, – rašo ltvirtove.lt. Kūčių dieną, gruodžio 24 d., jokie sunkūs darbai nedirbami: moterys tvarko namus, šveičia sienas, grindis, stalus, suolus, ruošia maistą, vyrai parūpina pašaro gyvuliams, tvarko kiemą, kūrena pirtį, merginos puošia namus šiaudiniais paukštukais, žvaigždėmis, sodais. Tik XX a. pradžioje lietuvių namuose paplito kalėdinės eglutės puošimas, paprotys atėjęs iš Vakarų Europos, iš Vokietijos. Kūčių dieną buvo laikomasi sauso pasninko. Žmonės ne tik pasninkaudavo, bet ir stengėsi susitaikyti, atleisti savo šeimos nariams ir kaimynams. Iki vakaro visi stengėsi atiduoti visas skolas. Kalėdų išvakarėse galiojo daugybė draudimų: negalima siūti, nes gyvuliai sunkiai ves; verpti – viesulas stogą nuneš; malti, malkų skaldyti, kulti – tikėta, kad triukšmingi darbai sukels ateinančios vasaros audras, kurios pakenks pasėliams, gyvuliams, trobesiams ir žmonėms. Taip pat vengta leistis į ilgas keliones, nes bijota susitikti su besiblaškančiomis mirusiųjų dvasiomis. Tą dieną stengtasi neskolinti, kad netektų skolintis visus metus. Kaimynas kaimyno irgi nelankydavo. Ateidavo tik su reikalu. Žmogaus apsilankymas Kūčių dieną sietas ir su geru bičių spiečiumi.

Per Kūčias negalima valgyti mėsos, todėl visi patiekalai ruošiami iš augalinės kilmės produktų ir žuvies. Aukštaitijoje dažnai tądien virdavo miežinę košę. Valgydavo grybus, kopūstus, barščius, virtinius. Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Pagal seną tradiciją prie bendros Kūčių vakarienės stalo būtinai susėsdavo visi šeimos nariai, tikėdami, kad tai padės sustiprinti šeimos santarvę. Ilgą laiką tikėta, kad Kūčių vakariene pavaišintas svetimas žmogus irgi neša namams laimę. Kūčių vakarienę pradėdavo laužydami kalėdaitį, t.y. iš kvietinių miltų bei vandens tyrelės specialioje formoje iškeptą ir bažnyčioje pašventintą paplotėlį. Tai šeimos santarvės, duonos simbolis. Pagal kalėdaičio gabalėlio dydį, raštą sprendžia apie kitus metus: kuriam atlaužta didesnis gabalėlis, tas bus dalingesnis, kam kryžius – vargas ir pan. Kūčių vakarienę sudarydavo dvylika patiekalų, kurių visų buvo būtina paragauti, kad ateinantieji metai būtų sotūs ir turtingi. Tačiau visų patiekalų nors po truputį buvę būtina palikti, tikint, kad naktį kūčiavoti renkasi mirusių šeimos narių vėlės. Ryte buvo žiūrima, ar ant stalo nėra atvirtusio šaukšto. Tai ženklas, kad atėjusios vėlės nulėmė vieno iš šeimos narių likimą: atvirtęs šaukštas reiškė greitą mirtį. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams. Žmonės tikėjo, kad Kūčių – Kalėdų naktį gyvuliai kalba žmogaus balsu, kad vidurnaktį vanduo šuliniuose vienam akimirksniui virsta vynu. Ilgiausią metų naktį, kai traukiasi tamsa ir ateina šviesa, žmogus bene aktyviausiai išnaudojo savo ūkio gerovei ar nelaimėms nuspėti: pešdavo šieną iš po staltiesės, traukdavo šiaudą iš tvarto stogo, stebėdavo gamtos reiškinius: žvaigždes, kritulius, vėją.

Kalėdos

Gruodžio 25–26 d. švenčiama viena linksmiausių ir šviesiausių metuose švenčių – Kalėdos. Tomis dienomis daugelyje pasaulio šalių žmonės mini Jėzaus Kristaus gimimą. Pačiais seniausiais laikais Kalėdos buvo švenčiamos kaip Saulės sugrįžimo šventė. Tą dieną švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėdų pavadinimas yra kilęs iš lotyniškojo calendae. Calendarium reiškė skolų knygą – senojoje Romoje skolų procentai buvo mokami kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Calendae reiškė tą pirmąją dieną, o Festum Calendarum (gruodžio 24 d.) – Naujuosius metus. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmoji Naujųjų metų diena. Vėliau kai kuriose slavų kalbose šiuo žodžiu pavadinta Kristaus gimimo diena. Manoma, kad lietuviai Kalėdų pavadinimą gavo iš slavų, – rašo Tiesa.

Kalėdos švenčiamos dvi dienas. Seniau švęsdavo ilgiau – 3 ir daugiau dienų. Įprasta Kalėdų vaišes ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes manoma, kad per Kalėdas negalima daryti jokių darbų. Naktį, po Kūčių vakarienės, nuo seno buvo įprasta budėti prie gimusio Kristaus prakartėlės, o iš ryto skubama į Bernelių mišias. Pirmoji Kalėdų diena švenčiama ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama. Kaime seniau anksti rytą nuo stalo nuimdavo nuo Kūčių stalo šieną, išnešdavo gyvuliams. Jeigu iš šieno pribirdavo daug sėklelių, tai reikšdavo, kad ateinančių metų derlius bus labai geras. Pirmąją Kalėdų dieną būtina daug ir sočiai valgyti. Sotus pavalgymas – gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga. Kalėdų stalas – gausus vaišių. Valgoma tai, kas lieka nuo Kūčių stalo, taip pat sūrio, medaus, obuolių, riešutų, namuose kepto pyrago. Būtinas Kalėdų valgis – kiauliena. Patiekdavo virtą kiaulės galvą, šaltienos, kumpio, dešros, netgi keptą paršelį. Žemaitijoje virdavo šiupinį su kiaulės uodega. Mėgstamas Kalėdų valgis – troškinti kopūstai su kiauliena ir karštomis bulvėmis. Gerdavo alų, naminę girą. Antroji Kalėdų diena – Šv. Stepono diena; bažnyčiose šventindavo avižas. Tai svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąją Kalėdų dieną įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Seniau po kaimus vaikščiodavo vadinamieji „kalėdotojai“ – jaunimo grupės, kurios aplankydavo visas kaimo sodybas, linkėdavo gero derliaus, sveikindavo šeimininkus, giedodavo kalėdines giesmes, barstydavo grūdus. Grūdų barstymas reiškė naikinimą to, kas jau sena, ir naujo gimimą. Už linkėjimus jiems atsilygindavo vaišėmis, dovanomis. „Kalėdotojai“, kaip laimės nešėjai, stengdavosi aplankyti kiekvieną trobą, nes buvo manoma, kad tik taip galima apsisaugoti nuo nelaimių ateinančiais metais.

Kalėdų senelio funkcijos seniau skyrėsi nuo dabartinio senelio, dalijančio dovanas, ir buvo beveik tokios pat kaip „kalėdotojų“. Pasak Audros Daraškevičienės (Alkas), etnologai sutaria, kad lietuviškas Kalėda yra savas folklorinis veikėjas, niekaip nesusijęs su krikščionišku Šventuoju Mikalojumi, vaikus ir ne tik vaikus aplankančiu Vakarų Europoje, ar komerciniu Santa Klausu. Kalėda apsirėdydavo kaip kaimo piemuo ar seneliukas – baltais kailiniais, ilgais batais, didele linine barzda, rankose turėdavo lazdą. Įdomu, kad Lietuvoje Kalėdų senis vaikščiojo ne vienas, o su gausiu persirengėlių būriu. Irena Čepienė (Alkas) mano, kad Kalėdinių persirengėlių kalėdojimas – ikikrikščioniškus laikus siekiančios apeigos – žynių apsilankymo liekana. Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Jis laimino namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Jo žodžiams buvo priskiriama maginė galia. Kalėda su palyda Įėję į kiemą ar trobą pagiedodavo giesmių, paskui nusitvėrę namų ruošos įnagius pagrodavo. Už tai buvo pavaišinami riešutais. Kitur senelis vaikščiodavo po trobas ir barstydavo grūdus, linkėdavo gero ir dalindavo vaikams riestainius, pyragėlius, žaisdavo su jais ratelius, žaidimus. Kalėdų senelis iš pradžių retai vaikams pasirodydavo su dovanomis. Paprastai vaikai užmigdavo jo nesulaukę, o rytą jau rasdavo dovanėles – riešutų, obuolių, pyragaičių, saldainių. Etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė (Alkas) atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda didelį dėmesį skyrė ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, ypač jaunimui. Kalėdomis prasideda vakaronių, šventvakarių, jaunimo šokių, dainų, žaidimų laikotarpis. Beje, tarpušventis buvo laikomas laikotarpiu, labiausiai tinkamu pirštis ir tuoktis. D.Urbanavičienė teigia, kad ne mažiau svarbi yra ir suaugusiųjų bendruomeniškumą palaikanti kalėdotojų funkcija. Žemaitijoje Kalėdų laikotarpyje buvo būtina aplankyti bei sušelpti ligonis, skurstančius senelius.

Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi to laikotarpio vakarai vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų – per daug šventa. Eglutė namuose stovėdavo irgi iki Trijų Karalių. Kalėdos kaip ir Kūčios turi magišką prasmę, jos gali nulemti ateinančių metų laimę, derlių, šeimyninę gerovę. Per Kalėdas taip pat spėdavo ateinančių metų orą: jei Kalėdos baltos – tai Velykos žalios, jei be sniego – tai per Velykas tikrai snigs. Jei Kalėdų pirmoji diena graži, saulėta – visi metai bus geri. Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, bet šiaip jau lauke nelabai šąla – vasara bus lietinga, galima tikėtis stiprių perkūnijų.

Šaltiniai: Alkas, LTvirtove.lt, Tiesa

Straipsnis „Vakarų vėjuose” publikuotas 2017m. gruodžio 15d.