Garsus dainininkas ir aktorius iš Seredžiaus Holivudo Šlovės alėjoje turi net tris savo vardines žvaigždes

„Jo lankstus kūnas, didelė galva ir giliai įkritusios akys, perskrodžiančios kiaurai, turėjo kažkokią keistai traukiančią jėgą. Kai dainuodavo dainas „Virš manęs šviečia vaivorykštė“ arba „Kai aš palieku pasaulį“, niekas negalėjo likti abejingas. Jis įkūnijo Brodvėjaus poeziją, jos gyvybingumą ir vulgarumą, jos veržlumą ir svajones“, – taip apie dainininką ir aktorių Alą Jolsoną rašė Charles`is Chaplinas. A. Jolsonas (tikrasis vardas Asa Yoelsonas) gimė Seredžiuje.

„Manau, Alas Jolsonas yra didis artistas, puikiai įvaldęs paslaptį, kaip skleisti žavesį ir nuostabų gyvybingumą. Iš visų Amerikos artistų stipriausią įspūdį padarė šis juodaveidis menestrelis, galingu baritonu dainavęs sentimentalias daineles ir laidęs banalius pokštus. Kad ir ką jis dainuotų, pakeldavo arba nuleisdavo klausytojus iki savo personažų lygio. Ir net juokinga dainele „Mamytė“ sugebėdavo visus užburti. Filmai atspindėjo tik silpną jo meno šešėlį, bet 1918 m. jis buvo šlovės viršūnėje ir tiesiog hipnotizuodavo publiką“, – taip į klausimą, kokie yra jo mylimiausi amerikiečių teatro ir kino aktoriai, autobiografinėje knygoje atsakė Ch. Chaplinas.

Jolsono pavardę jis išgirdo Niujorke per pirmą savo kelionę į Ameriką: „Atrodė, kone kiekvienas praeivis Brodvėjuje yra susijęs su teatru ar kitokiu šou verslu. Visur – gatvėje, restoranuose, viešbučiuose, universalinėse parduotuvėse – buvo galima sutikti dramos aktorių, varjetė artistų, cirkininkų, estradininkų, kurie amžinai aptarinėjo profesinius reikalus… Net viešbučių durininkai klausinėdavo naujai atvykusių klientų: „Ar matėte Ollie`į Jolsoną „Žiemos sode“? Ten jis visą Džeiko šou laiko ant savo pečių.“

Garsus dainininkas ir aktorius A. Jolsonas (1886–1950), amerikiečių dažnai vadinamas „Didžiausiu pasaulyje linksmintoju“ (The World’s Greatest Entertainer), 1886 m. gegužės 26 d. gimė Seredžiuje, priklausiusiame anuometinei Kauno gubernijai.

2010-ųjų spalį Lietuvoje lankėsi dainininko giminaičiai – Jonas Hessas iš Teksaso valstijos ir jo sesuo Francie Krauzberg, gyvenanti Vašingtone. Kartu atvyko ir visą jų viešnagę Lietuvoje filmavo Jensas J. Reinke, jau anksčiau prodiusavęs tris dokumentinius filmus „Žvilgsnis į Alą Jolsoną“ (2007), „Alas Jolsonas ir Džiazo dainininkas“ (2008), „Alas Jolsonas linksmina Amerikos karius“ (2009), o dabar pasiryžęs sukurti dar ir vaidybinį filmą.

2015-ųjų spalio 15 d. Seredžiuje, S. Šimkaus gatvėje, kur kadaise stovėjo sinagoga, atidengta skulptūrinė memorialinė kompozicija, skirta pasaulinę karjerą padariusiam žydų bendruomenės nariui atminti.

A. Jolsonas (tikr. Asa Yoelson) buvo penktas, jauniausias kantoriaus Moses Yoelsono vaikas. Jaunėliui buvo penkeri, kai tėvas emigravo į Jungtines Valstijas, apsistojo Vašingtone, ketindamas kuo greičiau prasigyventi, kad galėtų pasikviesti namiškius. Jie persikėlė 1894 m.

„Į Ameriką iš Rytų Europos daugelis atvykdavo su šeimomis dėl nemokamo mokslo. Atrodo, neįtikėtina, bet tuo metu Amerikoje ypač daug dėmesio buvo skiriama švietimui. Puikų išsilavinimą įgiję emigrantai tapdavo ne vien Amerikoj, bet ir visame pasaulyje žinomais menininkais, teisininkais, gydytojais“, – rašė Irena Karsokienė.

1898 m. prasidėjus Ispanijos ir Amerikos karui, Asa su broliu Hiršu dainuodavo JAV armijos kariams. Laisvalaikiu broliai, pasivadinę Alu ir Hariu, dainuodavo gatvėse, o uždirbtus pinigus išleisdavo bilietams į Nacionalinio teatro muzikinius vaidinimus.

Tėvas norėjo, kad nuostabų balsą turintis Asa giedotų sinagogoje, tačiau vaikinas, jau tada svajojęs apie profesionalaus muzikanto karjerą, 1900 m. paskui Harį pabėgo į Niujorką. Vienas teatras pakvietė vaidinti muzikiniame spektaklyje „Geto vaikai“ (Children of the Ghetto).

Jis dainuodavo ir cirke, prieš prasidedant vaidinimams, o netrukus vėl ėmė koncertuoti drauge su broliu Hariu, tik šįkart ne duetu, o trio Jolson/ Palmer/ Jolson, įsteigtame su kompanionu. Gastroliavo, rodydami publikai vodevilį „Žydas ir Kadetas“ – Alas dainavo, o Haris su Džo vaidino komišką porelę.

Netrukus tokius gatvių pasirodymus nurungė nauja pramoga – kaip grybai po lietaus dygo stacionarūs kino teatrai, vadinti nikelodeonais, kurie tapo labai populiarūs ir pelningi. Nikeliu vadinta varinė 5 centų moneta, Odeon – graikiškas teatro sinonimas.

Pirmieji tokie kino teatrai parduotuvių holuose atsidarė 1905 m. 1907–1908 nikelodeonų skaičius JAV padvigubėjo iki 8000, o 1910 kas savaitę juose apsilankydavo daugiau kaip 26 milijonai amerikiečių.

Dainuodamas viename Bruklino teatre, 1904 m. Alas pirmąkart nusigrimavo juodaodžiu, tai smarkiai padidino jo populiarumą. Nuo tada bent vieną programos dainą jis atlikdavo tokiu pavidalu. Publikai ypač patikdavo su pietietišku akcentu atliekama daina Rosey My Posey.

Brodvėjaus prodiuseris Lee Shubertas 1911 m. pakvietė Alą dainuoti naujame šou „Nuostabusis Paryžius“ Niujorko Winter Garden Theater. Jam pasibaigus, Jolsonas tapo kito muzikinio šou Vera Violetta pažiba. Premjera įvyko 1914 m. lapkričio 20-ąją, o gruodį pasirodė pirmoji solinė Alo Jolsono plokštelė.

Visą straipsnį skaitykite LRT.lt