“Paparčio žiedo pavilioti” Portlando ir Sietlo lietuviai rinkosi Joninių šventei

Paparčio Žiedo Pavilioti…

Senolėj girioj, už raisto,
gyvena augalas keistas —
žaliom vėduoklėm lapoja.

žaliom vėduoklėm lapoja
ir žiedą padovanoja
vasaros nakčiai šviesiausiai.

Vasaros nakčiai šviesiausiai,
kai dega laužai, kol išaušta,
kai laumė lelijom prausias
ir šnabžda tyliai į ausį
mažiems, dideliems — visiems:
“Atsigerk iš miško versmės
ir būsi vaikas žvaigždės.

Ir būsi vaikas žvaigždės.
Ir papartis tau pražydės,
ir papartis tau pražydės”… (Janina Degutytė)

Saulei smagiai ridinėjantis žeme, birželio 19-sios pavakary Portando lietuvių bendruomenės lietuvaičiai ir jų svečiai sugužėjo į šalia Kolumbijos upės įsikūrusį Captain William Clark parką tradiciškai atšvęsti gražiausios vasaros šventės – Joninių. Smagu buvo ir vėl visiems susitikti, – juk ne taip dažnai pastaruoju metu susiburiam į platesnį ratą, nes vis dar gąsdina epidemijos laikotarpio suvaržymai ir apribojimai.
Bendruomenės nariai Vilmantas Babarskas ir Ingrida Misevičienė jau nuo ankstyvo ryto užėmė vietą visiems susirinkti, – tik jų dėka turėjome erdvią pavėsinę su keturiais stalais, vietą griliui ir elektrai pasijungti bei vandens prieigą. Jie padengė ir papuošė stalus tautiškomis vėliavėlėmis, o netrukus susirinko ir pirmieji pagalbininkai: Valdybos narės Ernesta ir Gražina, iš Sietlo atvykę švęsti Joninių Inga su Rimu, Gregory Žalpys bei buvęs ilgametis valdybos pirmininkas Vilius Žalpys su žmona Luana, nešina glėbiu įvairiaspalvių lauko gėlių, skirtų merginų vainikams pinti…
Per Jonines nuo seno žolynais būdavo puošiami vartai – medinis karkasas, per saulėgrįžos šventę statomas aukščiausioje apylinkės vietoje. Šie vartai simboliškai skyrė du pasaulius – kasdieniškąjį ir sakralinį. Pro šiuos vartus įeidavo šventės dalyviai, siekdami tarsi apsivalyti, atsikratyti visko, kas bloga, negera, kas slegia jų sielas. Viliaus Žalpio iniciatyva ir vėl, kaip kiekvienais metais, buvo pastatyti tokie simboliški apeiginiai Joninių vartai, kuriuos vyrai apipynė ąžuolo šakelėmis, o taip pat buvo sumontuota vadinama Kupolė – aukštas žolynais papuoštas medinis stulpas su ąžuolo lapų vainiku jo viršūnėje. Kupolėmis buvo vadinamos surinktų žolynų puokštės – tikėta, kad jos turi gydomąją ir magiškąją galią. Į šias puokštes rinkdavo jonažoles, geltonai ir mėlynai žydinčius augalus, ramunes. Kupolėje turėjo būti devyni žolynai, surinkti iš trijų vietų. Didelė puokštė buvo tvirtinama ant karties ir iškeliama aukštai kaip šventės simbolis.
Pasak kai kurių tyrinėtojų, kupolė yra savotiškas pasaulio medžio simbolis. Nors kupoliavimo – žolynų rinkimo – tradicija atsirado gerokai iki krikščionybės, pats kupolės pavadinimas susijęs su slavišku Ivano Kupalos (lietuviškai – Jono Krikštytojo) vardu.
Iš devynių žolių buvo pinami ir vainikai. Tai paprastai būdavo merginų darbas. Pinti reikėdavo tylomis, nenaudoti siūlo. Vainikai simbolizavo amžinybę ir meilę. Ant galvos dedamas vainikas reiškė nemirtingumą, į vandenį leidžiamų vainikų buvo tikimasi prisikviesti meilę, tai buvo merginos brandos simbolis. Vainiką ir degindavo – tai simbolizavo prabėgančias jaunas dienas.
Kad Joninių šventės metu netruktų smagios muzikos, šiemet pasikvietėme ilgametį Portlando Lietuvių Bendruomenės draugą, muzikantą iš Kolorado valstijos, Romą Zablecką: jo dėka skambėjo ne tik tradicinės, tautiškos, bet ir visų mėgiamos populiarios Joninių bei kitos dainos. Neilgai trukus, jau kojos pačios kilnojosi ir visi smagiai sukomės ratu, skambant smagiai pasiutpolkei ar rokenrolui.
Negaliu nepaminėti ir gausaus vaišių stalo, šventės metu išragavome daugybę tradicinių vasaros patiekalų: Giedrės paruoštų šaltibarščių su bulvėmis, Luanos kepto kugelio, Gražinos keptų bulvinių blynų, skaniosios Ingos mišrainės, Ramutės varškės spurgyčių ir gardžios silkutės, kitos Gražinos skrudintos duonelės su česnaku, Vilmano paties sugauto ir šviežiai išrūkyto upėtakio ir dar daug kitų skanumynų, už kuriuos esam labai dėkingi mūsų šauniosioms šeimininkėms.
Sočiai pasivaišinę, ėjome žaisti tradicinių Joninių ratelių ir žaidimų, šokom, dainavom, tiesiog smagiai leidome laiką ir džiaugėmės galimybe pabūti kartu, – vėl pasijutome tarsi gausi, draugiška lietuvių šeima, kur vyresnieji gali pasidalinti turima patirtim ir išsaugotomis tradicijomis su jaunąja karta, įskiepyti jiems meilę žolynams ir Žemei Motinėlei, kuri ir yra pradžių pradžia visų iš pagonybės laikų išlikusių Joninių apeigų…
Pats magiškiausias su žolynais susijęs paprotys – paparčio žiedo ieškojimas. Tikėta, kad šis niekada nežydintis, sporomis besidauginantis augalas pražysta pačią trumpiausią metų naktį. Ieškoti šio žiedo buvo einama jau sudegus Joninių laužui ir išplukdžius vainikus.
Tikėta, kad papartis žydi tik akimirką, tačiau tas, kas jį ras (arba kuriam pats žiedas užkris už apavo ar į kišenę) bus apdovanotas visažinystės dovana, matys paslėptus lobius, skaitys žmonių mintis, supras gyvulių kalbą. Egzistavo net instrukcija, kaip tą žiedą rasti: radus miške papartį reikėjo patiesti po juo švarią nosinę ar savo švarką, apsibrėžti aplink save ir papartį ratą šermukšnio lazda, pastatyti indą su švęstu vandeniu, uždegti žvakę ir melstis. Tada paparčio žiedas turėtų tvykstelėti ryškia šviesa ir pats įkristi į patiestą nosinę ar švarką.
Tiesa, šiemet Joninių laužų nedeginom, bet žolynų vainikus plukdėme – o kaipgi be jų? Juk visai šalia teka plati Kolumbijos upė… Na, o išplukdę gražiuosius vainikėlius, pasileidome į pievas Paparčio Žiedo ieškoti. Ir ką jūs manot – aišku suradome jį, sumaniai sukomponuotą darbščiosios bendruomenės pirmininkės Giedrės Babarskienės rankomis bei meistriškai paslėptą irgi jos dėka.
Pasidžiaugę laimingojo Paparčio Žiedo radėjo sėkme ir palinkėję vieni kitiems sveikatos, laimės ir gerovės bei derlingos vasaros, skirstėmės namo, išsinešdami širdyje dalelę to džiaugsmo ir šilumos, kuri subūrė visus šiai gražiai tautiškai vasaros šventei – Joninėms…
Norime nuoširdžiai padėkoti Portlando lietuvių bendruomenės nariams bei svečiams prisidėjusiems prie šventės organizavimo. Taip pat norime asmeniškai padekoti Viliui Žalpiui už kultūrinės programos pravedimą, be jo žinių ir pagalbos šventė nebūtų tokia ypatinga.
Nuoširdžiai,
Gražina Kazilienė, bendruomenės atstovė spaudai ir ryšiams su visuomene.