Ar šiandien lietuvių vienybė tebėra gyva?

Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išeivijoje apsigyvenę lietuviai fiziškai nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Tėvynės ilgesys ir siekis, kad ji vėl taptų laisva – buvo pagrindinė varomoji jėga, skatinusi veikti Lietuvos naudai, puoselėti lietuvių kalbą, papročius bei tradicijas. Valstybei atgavus nepriklausomybę, gyventi svetur plūstelėjo trečioji išeivių banga. Tačiau tikslo, dėl kurio dešimtmečius uoliai darbavosi tautiečiai – nebeliko. Todėl lietuvių bendruomenės nariai ir vėl turėjo paklausti: kodėl jie tebesirenka į susitikimus? Ar yra tikslas, kurio reikėtų siekti? Ir ar tebėra gyva lietuvių vienybė?

Liepos 17-ąją minima Pasaulio lietuvių vienybės diena. Tad minėtus klausimus uždaviau 70-ies metų jubiliejų švenčiančios JAV lietuvių bendruomenės atstovei Loretai Timukienei. 14 metų su šeima Čikagoje gyvenanti moteris keletą metų dirbo ilgiausiai pasaulyje be pertraukos leidžiamo lietuviško laikraščio „Draugas“ redaktore, dabar redaguoja JAV LB Naujienlaiškį, dėsto lietuvių kalbą Lemonte įsikūrusioje Maironio lituanistinėje mokykloje, dalyvauja klubo „Alatėja“ ir kitose lietuviškose veiklose.

Lietuvių bendruomenėje – trys kartos

Po Antrojo pasaulinio karo daug Niujorke ar Pensilvanijos valstijų kasyklose dirbusių lietuvių persikėlė į Čikagą, nes čia atsirado darbų. „Daugelis klausia – kiek jūsų, lietuvių, Čikagoje gyvena? Skaičių įvardinti sunku, bet tai didžiausia lietuvių bendruomenė Jungtinėse Valstijose“, – sakė L. Timukienė.

Lietuvių bendruomenė turi gerai organizuotą struktūrą, ji steigia bei remia lituanistines mokyklas, organizuoja teatro festivalius, dainų ir šokių šventes, sporto varžybas, mokslo simpoziumus ir puoselėja lietuvišką veiklą JAV. Lietuvių bendruomenės tvirtos šaknys ir senos tradicijos vienija lietuvius ir skatina juos saugoti bei puoselėti paveldėtas tautines vertybes. Pagal bendruomenės įstatus, jai priklauso visi JAV gyvenantys lietuviai ir jų sutuoktiniai, net jeigu jie – kitos tautybės. Nors Čikagoje gyvena bene daugiausia lietuvių, tačiau JAV galima suskaičiuoti ir dar keliasdešimt tautiečius vienijančių bendruomenių. Vienos jų gausios ir aktyviai veikiančios, kitos nedidelės – susirenka tik per Valstybės atkūrimo ar Lietuvos nepriklausomybės dienų minėjimus.

Svarbu pažymėti, kad JAV lietuvių bendruomenė vienija tris kartas, arba kitaip – tris išeivių bangas. Pirmoji banga – emigravusieji po Pirmojo pasaulinio karo. Antroji banga – vadinamieji dipukai (angl. displaced persons), kurie pasitraukė į Vakarus per Antrąjį pasaulinį karą. Trečiajai bangai priskiriami išvykusieji Lietuvai atgavus nepriklausomybę. „Esame panašūs, bet kartu ir skirtingi. Nors išeivijos Lietuvių bendruomenės veiklose šiuo metu dalyvauja daugiausia trečios bangos lietuvių, tačiau yra ir dipukų kartos senjorų. Jie – bendruomenės pamatas. Jie mus moko ir kartais netgi pakritikuoja, pataria, ką turėtume daryti kitaip“, – teigė pašnekovė.

Bendruomenei priklausančios bažnyčios, kiti pastatai, paramos fondai – visa tai buvo sukurta pirmos ir antros išeivių bangų rūpesčiu. Šiuo „palikimu“ naudodamiesi trečiosios bangos išeiviai gali lengviau plėtoti bendruomenės veiklą, imtis įvairių iniciatyvų. Kitaip tektų pradėti nuo nulio, kaip kad savo veiklą pradeda tautiečių sambūriai Europos šalyse. Jie renkasi vieni kitų namuose arba nuomoja susitikimams patalpas, kartu kuria bendruomenės įstatus, ateities planus.

JAV lietuvių bendruomenės atstovė sako, kad jeigu lietuvių veiklose dalyvautų visų su pirmąja ir antrąja bangomis atvykusiųjų vaikai ir anūkai, šiandien bendruomenė būtų bent keliskart didesnė. Visgi ne visi randa laiko dalyvauti lietuviškoje veikloje, o priežasčių pasitaiko įvairių: karjera, šeima, nutautėjimas ar dideli atstumai. Kai pirmosios ir antrosios kartos emigrantai apsigyvendavo didžiuosiuose JAV miestuose, juose buvo įkuriamos parapijos, apie jas burdavosi bendruomenės. Šiandien išeivijoje gyvenantys lietuviai yra labiau vieni nuo kitų nutolę geografiškai, todėl atstumas ir kelionės laiko sąnaudos kelia sunkumų.

Visą straipsnį skaitykite Bernardinai.lt