Paskutinis liturginių metų sekmadienis

„Nėra nieko nuostabiau, giliau, simpatiškiau ir išmintingiau, didvyriškiau ir tobuliau už Kristų, ir ne tik, kad nėra, bet ir su pavydžia meile sau sakau, kad būti negali. Negana to, jeigu man kas įrodytų, kad Kristus nėra tiesa, ir iš tikrųjų taip būtų, kad tiesa ne Kristuje, man jau geriau norėtųsi likti su Kristumi nei su tiesa.”

Fiodoras Michailovičius Dostojevskis

1925 m. enciklika Quas primas popiežius Pijus XI, kaip atsaką į įsivyraujantį nacionalizmą ir sekuliarizmą, paskutinį spalio sekmadienį įvedė šventę Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Karalius. 1969 m. popiežius Paulius VI motu proprio Mysterii Paschalis šventę perkelė į paskutinį liturginių metų sekmadienį, pakeitė jos rangą į iškilmę ir pavadinimą į Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Visatos Valdovas.

Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. (Jn 18, 33-37)

Šį paskutinį metų sekmadienį Bažnyčia mus ragina šlovinti Viešpatį Jėzų, Visatos valdovą, kviečia mus žiūrėti į ateitį, ar tiksliau sakant – į gilumą, į istorijos tikslą – galutinę ir amžiną Kristaus karalystę. Jis, buvęs su Tėvu pradžioje, kai buvo kuriamas pasaulis, galutinai apsireikš su visa galia, kai laikų pabaigoje teis visus žmones.

Apie šią karalystę kalba visi trys šios dienos skaitiniai. Evangelijoje pagal Joną matome Romos valdžios atstovo teisiamą paniekintą Jėzų. Jis buvo suimtas, išplūstas, sumuštas, o dabar priešai tikisi ir jo pasmerkimo mirčiai ant kryžiaus. Jie apkaltino jį Pilotui, esą jis save laikąs žydų karaliumi ir siekiąs politinės valdžios. „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36).

Visiškai aišku, kad Jėzus neturi jokių politinių ambicijų. Duonos padauginimo stebuklas žmonėms padarė tokį įspūdį, kad jei norėjo jį paskelbti karaliumi, kuris nuverstų Romos valdžią ir įvestų naują politinę santvarką, įkurtų nuo seno trokštamą Dievo karalystę.

Tačiau Jėzus žino, jog Dievo karalystė kitokia, kad ji nesiremia ginklų jėga. Ir kaip tik tas duonos padauginimas, kuris, viena vertus, yra jo kaip mesijo duotas ženklas, kartu tampa tarsi takoskyros linija, nuo kurios vis labiau aiškėja, kad Jėzus eina Kryžiaus link, kad tenai jo meilės aukoje suspindės pažadėtoji Dievo karalystė. Tačiau nusivylusi minia to nesuprato.

Ir štai dabar beginklis ir paniekintas Jėzus stovi priešais nustebusį valdžios vyrą Pilotą, nustebusį, nes girdintį kalbant apie karalystę, apie tarnus. Koks gi karalius gali šitaip atrodyti? Bet Jėzus patvirtina: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (18,37).

Jėzus kalba apie tiesos karalystę. Jis atėjo į pasaulį liudyti Dievo tiesą, kuri yra meilė, įkurti teisingumo, meilės ir taikos karalystę. Kas atviras šiai meilei, kas klauso šios tiesos ir ją su tikėjimu priima, tas gali įeiti į Dievo karalystę.

Apie tokią perspektyvą kalba ir pirmasis skaitinys. Pranašas Danielius rašo: „Su dangaus debesimis atslinko tarytum žmogaus sūnus. […] Jam buvo suteikta valdžia, garbė ir karalystė. Visos tautos, gentys ir kalbos jam turės tarnauti. Jo viešpatavimas – amžinas, nesibaigiantis viešpatavimas“ (Dan 7,13-14). Ši pranašystė paaiškėja ir išsipildo Kristuje. Mesijo viešpatavimas niekados nesibaigs, nes jis kitoks negu žemiškosios karalystės, kurios susikuria ir greit žlunga. Mesijo Viešpatavimas – tai tiesa ir meilė.

Taip pat ir antrasis skaitinys iš Apreiškimo Jonui knygos skelbia Kristaus karalystę. Girdėjome šlovinant Tą, „kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1,5-6). Ir čia visiškai aišku, jog kalbama apie karalystę, kurios pagrindas yra ne politinė valdžia, bet ryšys su Dievu.

Apreiškimo Jonui knygos autorius žiūri dar toliau, į antrąjį Jėzaus atėjimą, kuomet sugrįžęs jis teis visą žmoniją ir galutinai įtvirtins savo amžinąją karalystę. Šito mes kasdien prašome, sakydami: „Teateinie tavo karalystė“.

Popiežius Benediktas XVI. „Teateinie tavo karalystė!“

Pagal internetinės svetainės Bernardinai.lt, Katalikai.lt ir Vatikano radio informaciją tekstą parengė Amandas Ragauskas.