Pavasarį širdyse pažadino „Vakarų Kabaretas” iš Sietlo

Šeštadienio, Kovo 26-sios, vakarą visi, kas nėra abejingi romantiškoms 1970-ųjų/1980-ųjų metų dainoms, dabar jau, beje priskiriamoms Retro stiliui (ir nieko nuostabaus – juk nuo jų kūrybos ir populiarumo prabėgo daugiau nei 30 metų),- skubėjo į svetingus Giedrės ir Vilmanto Babarskų namus, kur mūsų laukė nuostabus mūsų gerų draugų iš Sietlo Lietuvių Bendruomenės “Vakarų Kabareto” koncertas.

Vos įėję pro duris, atsidūrėme tarsi tikrame spektaklyje, su specialiai paruoštomis dekoracijomis: elegantiškai juoda draperija papuoštais staliukais su geltonų rožių žiedais miniatiūrinėse stiklo vazelėse, grakščiomis vyno taurėmis ir auksinės bei juodos spalvos balionų girliandomis… O ir mūsų šauniosios damos pasipuošė tokiai retai progai: ne vienos garbanas puošė dailios retro stiliaus skrybėlaitės su plunksnomis, o ir suknelės bei kiti aksesuarai buvo tikra anų laikų replika…

Kaip smagu buvo matyti seniai regėtus veidus!.. Juk Portlando ir Sietlo Lietuvių Bendruomenes sieja toli siekiantys šilti, draugiški ryšiai: ne vieną kartą Sietlo bendruomenės mišrus choras „Vakarai“ koncertavo mūsų iškilminguose renginiuose, kartu smagiai leisdavom laiką Lietuviškoje Vasaros Stovykloje Shelton‘e (WA), abiejų bendruomenių šokių kolektyvai drauge dalyvavo Pasaulio Lietuvių Tautinių Šokių šventėse… Tiesa, dėl visuotinės pandemijos ir jos suvaržymų seniai vieni pas kitus besilankėm, todėl buvo ypač džiugu po kelerių metų vėl susitikti!..

Tačiau šįkart mūsų bičiulių koncertinis amplua buvo šiek tiek kitoks: užuot atvykę dideliu būriu, jie nusprendė mus pradžiuginti kamerinės muzikos, solinio dainavimo kūriniais. „Vakarų Kabaretas“ jo iniciatorės Astos Vaičekonienės užmanymu susibūrė ne daugiau nei prieš metus, nes anot Nomedos Lukoševičienės, aistringos liaudiškų dainų mylėtojos ir atlikėjos, „tiesiog norėjosi kažko daugiau, neužteko vien choro, atrodė, kad turime daugiau potencialo, galime labiau save išreikšti…

“Štai taip ir gimė idėja sukurti „Vakarų Kabaretą“, nedidelę trupę dainos mylėtojų, kurie nebijo dainuoti solo, nebijo improvizuoti, vaidinti scenoje ne tik rimtus, bet ir šmaikščius, juokingus operečių ir miuziklų herojus. Kaip minėjau, kabareto siela drąsiai galėtume laikyti Astą ir Dainių Vaičekonius, kurių visas gyvenimas yra susijęs su meile muzikai: jos kūryba, atlikimu ir improvizavimu bei tos meilės skiepijimu, skleidimu ir perdavimu ateinančioms kartoms: tiems, kas yra jai neabejingi…

Taigi, po trumpos apsikabinimų, bučinių ir džiaugsmingų pasisveikinimų įžangos prasidėjo koncertas…Maestro Dainiui Vaičekoniui pasiūlius, visi susikaupėme kraupių įvykių mūsų kaimyninėje Ukrainoje akivaizdoje: neliko abejingų, klausant iškilmigo šios už laisvę kovojančios šalies himno…

Vakaro programą atlikėjai iš Sietlo pradėjo mūsų jaunystės laikais labai populiaraus Keistuolių Teatro daina „Amerika“ (Katharine Lee Bates sukurtos dainos “America the Beautiful” lietuviškas variantas) – net šiurpuliukai nubėgo per kūną, klausant nuostabios odės, skirtos žemės, kurioje mes, vieni anksčiau, kiti vėliau emigravę iš tėvynės Lietuvos, dabar gyvenam, grožiui: jos miškams ir kloniams, upėms, ežerams ir kalnams…

Na, o toliau sekė įvairiausių žanrų dainos: ištraukos iš populiarių 1970-1980-jų metų Amerikietiškų miuziklų ir lyriškos to meto Lietuvių populiariosios estradinės muzikos dainos, netrūko ir šmaikščių popuri, sukėlusių šiltas ovacijas žiūrovų tarpe…

Nomeda ir Eglė visus sužavėjo savo atlikimu “Galėčiau šokt pernakt” iš miuziklo “ Mano Puikioji Ledi” (“My Fair Lady”), kompozitorius Frederick Loewe.

Asta ir Dainius Vaičekoniai buvo ne mažiau žavingi, atlikdami garsiąją Andrew Loyd Weber dainą “Amigos para Sempre” (“Draugai per amžius”), parašytą 1992-jų metų Olimpinių Vasaros žaidynių Barselonoje (Ispanija) proga.

Nomeda Lukoševičienė sugraudino ne vieną jautrią širdį, nuostabiai atlikusi Lindos Thopson dainą “Tell Him” (“Meilės Netylėk”), o Eglė Wangsness buvo nepakartojama, sudainavusi Vytauto Kernagio dainą “Kai Sirpsta Vyšnios Suvalkijoj” (M.Martinaičio žodžiai)

Po nedidelės pertraukos visus užbūrė Astos ir Dainiaus Vaičekonių atliekamas Georges Bizet fortepijono kūrinys keturioms rankoms – “La Bal” (“Kamuolys”). Bravo nuostabiems atlikėjams!..

Na, o koncerto kulminacija aišku tapo linksmos, valiūkiškos Lietuviškos estrados dainos: Miko Vaitkevičiaus “Eina Mergaitė per Žemę”; “Kregždutės” iš G.Kuprevičiaus miuziklo “Ugnies Medžioklė su Varovais” – atlikėja Nomeda Lukoševičienė; “Saugok Sveikatą” ir “ Niekų Dainelė” (iš Vytauto Kernagio “Kabareto tarp Girnų” repertuaro); “Jeigu tik pavyks” (iš miuziklo “Mano Puikioji Ledi”) – atlikėjai Dainius Vaičekonis ir Saulius Matijošaitis; “Kilkit balti balandžiai” (“Una Paloma Blanca”), kompozitorius George Baker…

Sužavėti žiurovai net nepajuto, kada tapo atlikėjais: niūniavo populiarias, visiems gerai žinomas iš jaunystės laikų melodijas drauge su “Vakarų Kabareto” dalyviais… Ne vienas braukė ašarą, išgirdęs populiariausios visų laikų grupės “ABBA” dainą “Thank You for the Music”, Keistuolių Teatro perfrazuota į vakaro atsisveikinimo dainą “Ačiū, kad žiūrėjot”…

Vakaro pabaigoje sustojome į platų ratą ir drauge su mūsų mielais draugais iš Sietlo užtraukėme garsiąją dainą “Giminės” (Tomo Leiburo muzika, Jono Strielkūno žodžiai). Manau nesuklysiu, kad tą vakarą svetinguose Giedrės ir Vilmano namuose tikrai visi pasijutome tarsi giminės, visada pasiruošę ištiesti kitam ranką nelaimėje, paguosti ir užjausti sunkią valandą, pasidžiaugti drauge, jei kažką aplankė sėkmė, susiburti draugėn švenčių proga…

Ačiū jums iš visos širdies, melieji “Vakarų Kabareto” dalyviai, kad paaukojot savo brangų laiką, nepabūgot pandemijos barjerų ir tradicinių transporto kamščių tarp Sietl’o ir Portland’o ir padovanojot mums tokią gražią šventę!..Mylim jus už tai labai!..Asta ir Dainiau, Nomeda ir Arvydai, Egle, Sauliau, jūs – beprotiškai fantastiški ir nepakartojami!..

Esam be galo dėkingi Portland’o Lietuvių Bendruomenės Valdybos Pirmininkei Giedrei Babarskienei už tokio nuostabaus renginio organizavimą ir šiltą priėmimą, o “Vakarų Kabaretui” iš Sietlo – už mūsų širdyse pažadiną pavasarį, už viltį ir tikėjimą Meile…

Tuo pačiu norėčiau padėkoti mūsų šeimininkėms, taip gražiai ir šventiškai papuošusioms gardų vaišių stalą – jūs nuostabios, kaip visada!..

Na, o paragavę mūsų šeimininkių triūso vaisių, dar ilgai nenorėjom skirstytis: pasikalbėję apie šį bei tą, užtraukėm bendrą dainą, po kurios sekė dar ir dar viena…kas besuskaičiuos, kiek jų drauge sudainuota…Nes koks gi tu Dzūkas (ir Žemaitis, ir Aukštaitis, ir Suvalkas) be dainos?..Tikiu, kad mūsų bendros dainos dar ilgai ilgai skambės…

Nuotraukų galerija: