Los Andželo lietuvybės branduolys – šv. Kazimiero lietuvių parapija

Los Andželo lietuvybės branduolys yra šv. Kazimiero lietuvių parapija Los Feliz rajone. Tai vėliausiai atsiradusi lietuviška parapija JAV, įsteigta 1941 metais. Be to, tai vienintelė parapija, beveik nuo nulio sukurta dipukų (lietuvių išeivių, po Antrojo pasaulinio karo, 1944 m., pabėgusių nuo Sovietų vykdyto genocido); nors parapiją įsteigė anksčiau atvykę lietuviai imigrantai, persikėlę iš rytinės pakrantės, ji netrukus buvo persmelkta dipukų dvasios.

Tiesą pasakius, pati šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia (pastatyta 1951 m.) matyt net nėra ryškiausias objektas šioje parapijoje. Pastatas gana kuklus, bet jo interjeras lietuviškas: tradiciniai lietuviški medžio drožiniai už altoriaus ir vitražiniai langai su lietuviškais įrašais bei Lietuvos trispalvės spalvomis. Tiek interjerą, tiek bažnyčios galinę sieną bei stogą puošia tradiciniai lietuviški kryžiai-saulės, kuriuose susilieja krikščioniškoji ir pagoniškoji ikonografijos. Visgi ši šv. Kazimiero lietuvių bažnyčia didybe tikrai neprilygsta didžiulėms lietuviškoms bažnyčioms JAV Rytuose.

Tiesa, parapijai priklausantis sklypas yra daug didesnis (apie 85 a), jame stovi nemažai kitų pastatų ir paminklų. Visa tai liudija dipukų siekį išlaikyti lietuvių etninę kultūrą – jiems parapija buvo ne vien maldos vieta, bet ir (galbūt dar svarbiau) bendruomenės centras, kurį sudarė lietuviška mokykla, salės pasaulietinėms lietuviškoms veikloms, susirinkimų erdvė ir vieta paminklams statyti. Šitaip jie greta naujųjų namų susikūrė gabalėlį Lietuvos – Lietuvos, kurią iš jų atėmė sovietų okupacija.

Šios lietuvių emigrantų bangos istoriją primena paminklas dipukams, stovintis netoli įėjimo į bažnyčią. Jį sudaro trys mediniai drožinėti stulpai, simbolizuojantys tris skirtingus Los Andželo lietuvių parapiją įsteigusių žmonių gyvenimo etapus: „Lietuva“, „Tremtis“ ir „Amerika“. „Lietuvą“ vaizduoja viduramžių karys su Gedimino stulpais. „Tremtis“ (kurią simbolizuoja tradicinis lietuviškas Rūpintojėlis) iliustruoja laikotarpį, per kurį dipukai slapstėsi, o vėliau glaudėsi Vakarų Europos pabėgėlių stovyklose, bergždžiai vildamiesi sugrįžti į „išlaisvintą Lietuvą“. Dipukams šis etapas prasidėjo 1944 m., kai Sovietų Sąjunga antrą kartą okupavo Lietuvą ir apie 10 tūkst. lietuvių sėkmingai pabėgo į Vakarus, ir baigėsi ~1948 m., kai, galutinai netekę vilties, jie pradėjo iš naujo kurti gyvenimą kitose šalyse, tarp jų ir JAV. Šie žmonės visą gyvenimą save laikė tremtiniais, nes jei būtų likę Lietuvoje, dauguma jų veikiausiai būtų buvę nužudyti arba įkalinti Sovietų valdžios: jie visai nenorėjo išvykti iš Lietuvos, tačiau buvo priversti bėgti, kad liktų gyvi, ir ne vienus metus gyventi baimėje ir skurde blėstant vilčiai, iš pradžių nacių valdomoje Vokietijoje, vėliau – Vakarų Sąjungininkų okupuotose žemėse. „Amerika“ atspindi paskutinį jų gyvenimo etapą – įsikūrimą JAV, kurį vaizduoja lietuviškais tautiniais drabužiais vilkintis žmogus, žvelgiantis į amerikietišką erelį. Kiekvieną medinį stulpą vainikuoja tradicinis lietuviškas kryžius su spinduliais. Paminklą, 2008 m. sukurtą dailininko Arūno Zvinakavičiaus, padovanojo Venckų ir Giedraičių šeimos.

Iš visų parapijoje esančių paminklų įspūdingiausias yra Bernardo Brazdžionio kiemelis, skirtas garsiausiam Los Andželo lietuviui B. Brazdžioniui (1907–2002), kurio patriotinė poezija įkvėpdavo stiprybės viso pasaulio lietuviams, siekusiems savo tėvynės nepriklausomybės, ir net prasiskverbdavo į okupuotą Lietuvą, nors jo kūrybą sovietų valdžia buvo uždraudusi. Kiemelyje stovi garsiojo poeto biustas ir esama citatų iš jo kūrinių.

Grindinyje išraižytas eilėraštis, kuriame simboliškai kalbama apie Lietuvos okupaciją ir nepriklausomybės atgavimą (per savo gyvenimą B. Brazdžionis spėjo pabūti abiejų šių įvykių liudininku): „Praėjau, kaip ir tu, žemės bendrakeleivi / Pro daugybę šios žemės stebuklų, / Ir mačiau, kaip dangus temo ir kaip vėl nusiblaivė / Dar žadėdamas žiedą pavasario kuklų“. Ant sienos yra ištrauka iš bene garsiausio B. Brazdžionio eilėraščio, kuriame lietuviai kviečiami kovoti už Lietuvą: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“. Be to, šis kiemelis kartu yra ir savotiška visų už Lietuvos ribų kūrusių lietuvių poetų ir rašytojų „šlovės alėja“, nes čia įrašytos dar trys pavardės: poeto Prano Lemberto (1897–1967), rašytojo Algirdo Gustaičio (1916–2002) ir rašytojos bei poetės Alės Rūtos (1915–2011).

Apie daugiau Šv. Kazimiero parapijos teritorijoje esamų paminklų, ženklų, piešinių ir k.t. skaitykite Gabalėliai Lietuvos.