Apdainuotos Joninės

Kai nebuvome užtikrinti, kad jau suradome Joninių šventės lokaciją, pravėrėme savo mašinos langus ir išgirdome dainuojančius balsus. Supratome, kad nepasiklydome – namai yra ten, kur kalba lietuviškai. Širdis džiaugsmu apsilieja, kai kažkas dainuoja dainas, kurias išmokome lakstydami basomis.

Vasaros šiaurinės Kalifornijos dalyje niekuom nepanašios į lietuviškas. Tai metų laikas, kada rūkas tvyro daug ilgiau nei norėtųsi, o vėjas mėgsta priminti savo potencialą per daug dažnai veldamas medžių šakas. Bet saulėgrįža yra ypatingas laikas, nepriklausomai nuo to ar tektų vilkėti siuvinėtus lininius apdarus, ar žiemos striukė pasirodytų protingiausias pasirinkimas šventei. Populiarus laikas pasijuokti prisimenant amerikiečių rašytojo Marko Tveino citatą:  “Šalčiausia žiema, kurią esu išgyvenęs, tai vasara San Franciske”. 

Kalifornietiškų ąžuolų apsuptyje, susirinkom švęsti vienos iš seniausios gamtos švenčių. Buvo laikas, kada žmonės ieškojo daugelio atsakymų savo aplinkoje. Rašytiniuose šaltiniuose apie šią šventę užsimenama dar XIV amžiuje. Vasaros saulėgrįža buvo vienas svarbiausių senovės žemdirbių kalendorinio laiko atskaitos taškų. Istoriškai, solsticija buvo siejama su augmenijos, žmonijos ir gyvūnijos vaisingumu ir tuo pačiu su cikliškumu. Turbūt nei vienos kitos šventės apeigose nėra tiek senoviškumo, burtų ir prietarų, kaip Joninių.

Lyg vardinis chameleonas, saulėgrįža adaptavosi laikmečiams – Rasa, Kupolė, Joninės. Žodis Kupolė esą kilęs nuo žodžio „kupolis“ arba “žolynas”, kuriame įsikūnija šventės dievybė.  Rasos pavadinimo kilmė siejama su vietovės pavadinimu, kur vykdavo švenčių apeigos. Į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė buvo sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo vardo diena ir pavadinta Joninėmis. 

Bet kokia tradicija yra gyvas organizmas. Ji nuolat keičiasi, įgauna naujas formas, pavadinimus bei prasmes, bet esmė iš kurios ji buvo sukurta – nesikeičia. Nepriklausomai kokiu vardu ji buvo vadinama, Joninės yra susijungimas, ryšio atgaivinimas su mūsų visų motina – gamta. Rinkdami žolynus, lauko gėles, rišdami juos į puokštės, magnifikuojam jų tiek mistinę, tiek gydomąją galią.  Pindami vainikus mes sukuriame žiedų ratą, kurį dedame sau ant galvos – lyg save karūnuotume. Ratas yra nuolatinio pasikartojimo simbolis, simbolizuojantis pilnatvę, darną, išbaigtumą, tobulumą. Todėl vainikas, kaip žiedų ratas – neturintis nei pradžios nei pabaigos, kviečia mus išgyventi pilnatvės jausmą su gamta ir su pačiais savimi. 

Joninės – vienintelė lietuvių šventė, kurioje itin svarbią vietą užima ugnis. Tikėta, kad ji apvalo nuo piktųjų jėgų ir turi magiškų galių. Mūsų ritualinis laužas buvo pakankamai didelis, todėl norinčiujų per jį šokti taip ir neatsirado. Bet aplinkui jį, susikabinę rankomis, šokome dainuodami, ne vieną ratą “Suk, suk ratelį, tik į vieną pusę..”, sugrįždami prie cikliškos gyvenimo dinamikos, kuris sukasi tik į vieną, vienintelę pusę. 

Šių metų šventė buvo tikrai ypatinga. Perpinta muzika, šokiais, dainomis, netgi sutartinėmis ir jų dainavimo pamoka. Kiekviena tema, tradicijų diskusija turėjo muzikinę “iliustraciją”. Renginio vedėja ir muzikos kuratorė – Vanesa Kašelionytė. Akordeonu pritarė nenuilstanti Rita Rosicker.  Nuoširdi padėka už visokeriopą pagalbą Aistei Solly ir Sigita Shab bei visos šventės organizatoriams – San Francisko lietuvių bendruomenės valdybai: Gintarei Kiznienei, Mindaugui Šatui, Rimui Simonaičiui ir Vilmai Mociūnaitei.

JONINIŲ NUOTRAUKŲ GALERIJA

Renginio rėmėjai – JAV Lietuvių bendruomenė ir Lietuvių fondas