Birutė Grašytė-Black: „Velnias man atrodė labai tikras“

Birutės Grašytės-Black poezijos rinktinė „Sumokėjau alyvmedžio lapais“ šiais metais buvo įvertinta Jaunojo jotvingio premija. Kartais skaitai poeziją, ir supranti, kad ji gera – galėtum pateikti argumentų, kuo tas tekstas ypatingas, išsiskiria bendrame kontekste. Tačiau didelio jaudulio tame nėra – tik dar vienas geras eilėraštis. Kitaip buvo šįkart, nes B. Grašytės-Black knygą priėmiau labai asmeniškai – kai skaičiau, kūnu ėjo pagaugai ir kartais gerklėje užstrigdavo gumulas. Patiko, kad eilėraščiuose iškyla tautosakiniai motyvai, mirtis pinasi su gyvybe, o labiausiai sujaudino iš atminties traukiami vaizdai, kuriuose šiek tiek mačiau ir savęs pačios. Dar nustebino, kad jos tekstuose visai nėra miesto ir populiariosios kultūros atšvaitų. Ką reiškia, kai pirmoji knyga išsyk būna įvertinta ir pastebėta? Apie tai, ir ne tik tai, mudvi ir kalbamės.

Sveikinu gavus Jaunojo jotvingio premiją! Ką tau reiškia šis apdovanojimas? Ar knygos sėkmė – premijos ir skaitytojai – prisideda prie Tavo, kaip rašytojos, savivokos, požiūrio į rašymą?

Dėkui, Jurga. Ši premija man labai ypatinga, kaip ir pats festivalis. Gal dėl to, kad į festivalį važiuodavau nuo pirmųjų studijų metų, matydavau įvertinamus tuos autorius, kuriuos pati mėgau ir skaičiau. Apskritai, malonu, kad knyga pastebėta, tiek premijos, tiek skaitytojai leidžia pajust, kad tai, ką darai, svarbu ne tik tau pačiam.

Šį, trisdešimt ketvirtąjį, „Poetinį Druskininkų rudenį“ praleisi San Diege, o kada festivalyje apsilankei pirmąkart? Papasakok kokie žmonės, vaizdai, garsai, kvapai išnyra iš atminties? Ar pameni, kas tada tapo Jotvingiais?

Mano pirmasis PDR’as buvo 2012-ais, kuomet, jei nemaišau, Jotvingio premija buvo apdovanotas Rimvydas Stankevičius, o Jaunojo jotvingio – Indrė Valantinaitė. Žavėjausi ir tebesižaviu abiem autoriais. Tais metais VPU suorganizavo autobusiuką, kuris norinčius vežė į festivalį, pakeliui dar sustojom Merkinės piramidėj. Prisimenu, jaučiausi lyg patekusi į kažkokį kitą pasaulį, visko ten buvo: susibičiuliavimų, ilgiausių pokalbių, netgi įsimylėjimų. Įstrigo Kęstutis, kažkuriais, jau vėlesniais, metais, paryčiais, įsakmiai dalijantis patarimus apie meilę, širšių lizdas mano kambaryje, šokiai (nors anaiptol nesu mėgėja šokti), kuriuose jokiais judesiais neapsijuoksi, liemenėlė, iškelta su festivalio vėliava, kepsnys „Širdelėj“ pusryčiams. Kas nors sakys, o kur poezija? Visur ir niekur.

Skaičiau tavo knygą labai asmeniškai, daug patirčių buvo kažkuo pažįstamos, tarsi kartu dalinčiausi dalele atminties. Tik suglumau, ar tie alyvmedžiai iš tiesų augo Grašių kaime, ar tyčia įdėjai tokį augalą dėl pavadinimo konotacijų? Taip pat Grašių kaimo pavadinimas – ten nuo seno gyveno jūsų giminės, ar tiesiog pavadinimų sutapimas?

Alyvmedžiu kaime vadindavome alyvą, sakau „vadindavome“, bet gali būti, kad vadinau tik aš. Tačiau man labai tiko ir alyvmedžio simbolika, tarsi tas vaikystės žaidimo sandėris su pasauliu yra taikos sandėris, nepertraukiamas, tvirtas. Alyvmedžių Grašiuose tikrai nebuvo, juos pirmąsyk pamačiau San Diege, mokyklos, kurioje šiuo metu dirbu, kieme.

O dėl Grašių – teko girdėti, kad kaimas tokį pavadinimą gavo dėl to, kad kai kažkokiu metu buvo reikalaujama visiems lankyti bažnyčią, buvo šeima, kuri priešinosi ir nėjo, o už tai turėjo mokėti baudas grašiais. Galbūt koks istorikas rastų kažkokių nesutapimų, tačiau aš žinau tik tokią istoriją.

Visą straipsnį skaitykite ČIA