Los Angeles Šv. Kazimiero Lituanistinės Mokyklos svečiai

Šalia svarbios lietuvių kalbos, istorijos, šokių, dainų ir tikybos programos mokiniams kartais tenka susipažinti su mūsų lietuvių bendruomenės žmonėmis ir pasiklausyti pasakojimų apie jų darbus ir išgyvenimus. Šių metų balandžio 6-tą dieną mokyklą aplankė keli labai įspūdingi svečiai ir praturtino pamokas. Dėkojame apsilankiusiems ir laukiame daugiau tokių svečių, gi kiekvienas turime ką pasidalinti! 

Evelina Kedi, vaikų darželio mokytoja:

„Šeštadienį darželio klasę aplankė svečias kaunietis, Lietuvos boksininkas, nacionalinis čempionas ir pasaulio čempionato prizininkas – nuostabus ir šiltas žmogus – Egis Kavaliauskas.

Gera energija pasklido klasėje. Vaikų akys spindėjo. Jie lietė čempiono diržus, užsidėjo pirštines. Egis kiekvienam mokiniui skyrė dėmesio, paklausdamas kokiu sportu jis domisi, o gal kartais sportuoja? Papasakojo, kad būdamas septynerių metų pradėjo sportuoti ir pirmasis jo treneris buvo tėtis Arūnas Kavaliauskas. Man patiko Egio pasakyti žodžiai “…vaikai, atminkit! tikras sportininkas nesukelia muštynių gatvėje ar kur kitur. Jis kovoja ringe”. Tikiuosi šis susitikimas paliko mokinukams įspūdį, o gal ir įkvėps kurį tai nors siekti aukštumų sporte.”

Vitalija Virbukienė 11/12 kl. (Seminaro) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja:

„Balandžio 6 d. seminaro klasėje istorijos pamokose lankėsi Antanas, Danutė ir Konradas Mažeikos. Pamokos metu jie pasidalino kaip Lietuva, Latvija ir Estija yra lyderės už demokratiją, saugumą ir ekonominę laisvę Rytų Europoje, kodėl yra svarbu remti Baltijos šalių saugumo iniciatyvą, taip pat remti Ukrainą sėkmingai ginant savo tėvynę.

Jie supažindino mokinius, kaip galima pasiekti miesto valdininkus ir valdžios atstovus. Pakvietė mokinius pasidalinti šia informacija namie ir mokykloje. 

Svečias p. Antanas Mažeika pakvietė jaunimą ir paaukojo bilietus į Baltijos Amerikos laisvės lygos (BAFL) pokylį, kuris įvyko balandžio mėn. 20d.”

Vėjūnė Baltrušaitis, 8/9kl. lietuvių kalbos ir istorijos mokytoja:

„Baigę skaityti Rūtos Šepetys knygą Tarp Pilkų Debesų 8-ta ir 9-ta klasės pasikvietė p. Ireną Arienę pakalbėti  apie jos pergyvenimus, kai maža buvo ištremta į Sibirą. Mokiniai atidžiai klausėsi ir klausė apie jos gyvenimo sėkmes ir nesėkmes. Įdomu buvo, kaip p. Arienės šeima svarstė bėgimo klausimą. Turbūt daugelis šeimų nenorėjo tikėti, kad jiems tremtis bus lemta, tad jos šeima nusprendė pasilikti Lietuvoje. Dėja, pats pikčiausias NKVD kareivis baladojosi į jų duris vidurnaktį, liepdamas jai ir šeimai greit susipakuot ir išeit iš namų. Ji prisiminė, kaip jos tėvas ir teta bandė ją įtikint šokti pro langą, bėgti per sodą ir taip bandyti pabėgti ir pasislėpti. Viešnia toliau aiškino, kaip mintyse sukosi visos tos kalbos, kurias ji buvo girdėjusi apie vieną šešiolikmetę, kuri šoko pro langą ir ją bėgančią NKVD nušovė. Poniai Arienei tuo metu buvo tik devyneri  metukai ir ji nenorėjo atsiskirti nuo šeimos ir tikrai nenorėjo būti nušauta. Ji liko ir visi kartu buvo ištremti į Sibirą. Aštuntokė Karolina Bučinskaitė rašo, “Ponios Irenos prisiminimai man buvo įdomiausi… Man paliko įspūdį, kai ji aiškino, kad juos vežė gyvuliniais vagonais, o kai suėjo keturiolika metų, ji turėjo dirbti su suaugusiais”.

Po septynių metų Sibire, kai jai suėjo šešiolika metų, poniai Arienei buvo leidžiama sugrįžti į Lietuvą. Aiškino, kaip kiti padėjo susidėti daiktus ir su vienu berniuku traukiniu keliavo per Maskvą į Lietuvą pradėti sekantį savo gyvenimo etapą. Galima pasiskaityti apie viešnios ir ištremtų vaikų gyvenimus knygoje Sibiro Vaikai. Knyga išleista ir anglų kalba. Svarbu šią skausmingą Lietuvos žmonių istoriją prisiminti ir kitiems papasakoti.

Tą dieną klasėje lankėsi dar ir p. Vitolis Petrušis, kurio senelis, Jonas Smilgevičius, buvo 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Svečias, būdamas dar mažas, su šeima bėgo iš Lietuvos Antro Pasaulinio karo metu, prieš atvykstant į Ameriką, ir gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. Mokiniams buvo įspūdinga pasiklausyti p. Petrušio prisiminimų, kai Lietuvoje jis su seneliu vaikščiodavo gamtoje ir dalindavosi mintimis apie visokiausias temas. Jis prisiminė, kai vieną kartą ėjo su seneliu jau karui prasidėjus ir jie girdėjo skrendančius vokiečių  lėktuvus. Lėktuvai buvo taip arti, kad jis galėjo matyti bombas krentančias iš lėktuvo. Išsigandęs ir įsitikinęs, kad mirs, jis krito ant kelių ir pradėjo melstis. Po daugelio metų jis sugrįžo į tą vietą, kurią bombardavo ir pastebėjo, kad žemėje dar po tiek metų pasilikęs įdubimas nuo bombos. Svečias toliau aiškino, kad jo senelis turėjo daug skirtingų verslų ir vienas iš jų buvo auginti ir pardavinėti tabaką. Mokinė Karolina Bučinskaitė rašo: “Mano mėgstamiausias p.Petrušio prisiminimas buvo apie jo vieną pasivaikščiojimą su seneliu ir senelio įspėjimą nerūkyti, nes tai labai negerai sveikatai ir p.Petrušis atsakė: „Aš pažadu ”.

Matėme nuotraukų rinkinį ir išgirdome paaiškinimą apie kiekvieną foto. Įspūdingiausia nuotrauka tai p.Smilgevičiaus tarp kitų signatarų. Kaip norėtųsi būti muse ant sienos tą istorinę dieną visiems susirinkus! Aš tikiu, kad kiekvienas vyras suvokė istorinio momento reikšmingumą. Lietuva maža tauta, bet stipri ir tokia stipri, kokie ir mes, jos vaikai, esame. Dalis tos stiprybės reikalauja pasižiūrėti į visą tai, kas sudarė Lietuvą, ar skaudu ar ne. Nebijokime kalbėti apie mūsų visą istoriją. Mokinkimės, dalinkimės visas puses. Viskas surišta. Istorijos grandinėlė jungia dabartį su praeitimi, pridėdama naujas ateities grandis. Neužmirškim, kad be skausmo nesuprasime džiaugsmo. Įvertinkim praeities skausmą, kad ateinančios kartos geriau ir giliau suprastų džiaugsmą.