Mūsų mama Dalia Ragauskienė

Mūsų mamytė gimė 1934 metų balandžio 3d. Marijampolės apskrityje, Kazlų Rūdos valsčiuje, Agurkiškės kaime, mūsų senelių Petronėlės ir Jurgio Jankauskų šeimoje. Ji buvo antra pagal jaunumą šešių vaikų šeimoje. Jos tėtis tragiškai žuvo kuomet jai buvo tik du metukai. Jos tėčio brolio pastangomis visa šeima prieš Antrąjį Pasaulinį karą persikėlė gyventi į Kauną. Ten ji ir užaugo. Karui baigiantis vyriausia sesuo Danutė su vyru, kuris buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės radistu, nusprendė pasitraukti iš Lietuvos, bijodami sovietų represijų. Tuo metu mamytei buvo dešimt metų. Sesuo Danutė siūlė mūsų močiutei pasiimti kartu ir mūsų mamytę, bet močiutė nesutiko išleisti savo jaunėlės į nežinomybę.

Mamytės tėčio brolis, jos kričto tėtis, kuris padėjo visai mamytės šeimai persikelti į Kauną, buvo labai inteligentiškas, santūrus žmogus, pagal profesiją buhalteris. Jis darė didelį įspūdį mūsų mamutei, todėl ir ji pasirinko tą pačią buhalterės profesiją. Baigus buhalterijos mokslus Kaune, gavo paskyrimą dirbti į Simno miestelį Alytaus rajone, kur susipažino su mūsų tėčiu Amandu Ragausku ir neužilgo ištekėjo. Jos vedybinis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet jį praėjo garbingai, taip kaip liepė jos prie altoriaus duota priesaika.

Gyvenimą iki 1991 metų emigracijos į JAV pragyveno Kaune dirbdama buhaltere įvairiose Kauno mokymo įstaigose. Ji visuomet buvo darbšti ir sąžininga. Jos darbas būdavo įvertinamas pagyrimais ir padėkomis. Atvykusi į Kaliforniją ji jau buvo pensijinio amžiaus, bet nesudėjo rankų. Padedant tuometiniam Šv. Kazimiero parapijos klebonui, prelatui Algirdui Olšauskui gavo kastodian darbą Šv. Kazimiero parapijos mokykloje ir šį darbą nuoširdžiai dirbo dar beveik porą dešimtmečių. Ilgus metu dirbo lituanistinėje mokykloje virėja, džiugindama mokytojus ir mokinius gardžiais lietuviškais tradiciniais valgiais, dirbo šeimininke padėjėja, o vėliau šeiminike vadove rengiant įvairių parapijos renginių vaišes. Visada padėdavo “Spindulio” šokių grupei kepti blynus jų tradicinio Blynų baliaus vaišėms. Taip pat aktyviai dalyvavo parapijos visuomeninėje veikloje: giedojo parapijos chore, buvo Los Angeles Lietuvos Šaulių Sąjungos partizano Daumanto vardo kuopos narė.

Darbštumu mama pasižymėjo visą gyvenimą. Augdami neprisimename jos sėdinčios prie televizoriaus tuščiomis rankomis. Jos rankose visuomet būdavo mezgimo virbalai, kabliukas arba adata ir siuvinėjimo lankelis. Ji mėgdavo išbandyti savo sugebėjimus rankdarbių srityje. Gavusi pasiskolinti kokį importinį madų žurnalą, nenurimdavo kol neišmokdavo išmegsti patikusį raštą. Taip, kad visa šeima visuomet vilkėjo nuo kojinių iki kepurių labai gražiais megztais drabužiais. O gyvendama Los Andžele pati mėgo sekmadieniais ar per kokį renginį parapijoje skoningai pasipuošti. Ypatingai iš kitų ją išskirdavo prašmatnios skrybėlės, kurių turėjo visą kolekciją. Mes juokaudavome, kad mamos garderobą sudaro virtuvinės prijuostės ir prašmatnūs parėdai.

Vienas klausimas mums išliko neatsakytas, kaip vaikystėje tarp mūsų negausių žaislų kažkaip atsirado dvi mažos lėlytės. Vienam teko tokia visai mažytė, o kitam mažytė storuliukė. Mūsų vyriškos ambicijos buvo užgautos, kodėl lėlės, o ne mašinos. Bet mamutė nepasimetė ir sugebėjo tai išspręsti labai diplomatiškai. Ji parnešė dvi dideles kartonines dėžes ir mes tapome tikrais vyrais, nes mūsų užduotis buvo įrengti lėlėms kambarius – tai yra išpjaustyti duris ir langus, išdažyti sienas ir sukalti baldus, o mamutė užsiėmė megzti lėlėms drabužius. To amato ir mudu buvome šiek tiek pramokę. Kai išpuoštos lėlės buvo apgyvendintos puikiuose apartamentuose, jas padovanota savo pusseserėms.

Ir dar vienas epizodas. Baigiantis 70-tam desimtmečiui mamytė gavo pakvietimą nuvykti į Kaliforniją susitikti su seserim Danute ir jos šeima. Mes jau buvome ūgtelėję ir atrodė visai normalu tikėtis lauktuvių iš mūsų “Svajonių” šalies – gal sportinių batų, gal net NBA krepšinio kamuolio. Mamute parvažiavo, atidarė vieną iš lagaminų, o jame buvo dydelė lėlė. Tai buvo atsakymas į mums vaikystėje kilusį klausimą, kodėl tarp mūsų žaislų buvo atsiradę lėlės: sunki vaikystė, nepriteklius, apie lėles tik pasvajodavo, o gal ji norėjo kad vienas iš mūsų būtų buvęs mergaitė…

Dar būtų galima prirašyti daug malonių prisiminimų apie bendrystę, abipusę meilę… Bet svarbiausiai, kad turėjome pačią geriausią mamą, ne tik mus, bet visus ją supusius žmones mylėjusią ir buvusią mylima.

Mamos sūnūs, broliai Amandas ir Rolandas Ragauskai.